„Klientas“ visada teisus?
Prieš ketvertą metų (2008) Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centras atliko tyrimą „Kas lemia studijų kokybę“. Jo metu paaiškėjo vartotojiškas studentų požiūris į įvairius aukštojo mokslo kokybės veiksnius. Be konkurencijos svarbiausiuoju ir studijų kokybei reikšmingiausiu tapo dėstymas (didaktika). Nuo to laiko šalies aukojo mokslo sistemoje vyko daugybė pokyčių, tačiau naujų tyrimų neatlikta, o, kaip teigia Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokyklos direktoriaus pavaduotoja Dr. Erika Vaiginienė, studentų požiūris pakisti dar nespėjo. Taip pat jiems dažnai trūksta žinių ir supratimo, kas išties yra studijų kokybė, kokie elementai ją sudaro.
„Visuose universitetuose egzistuoja ta pati problema – studentai nesuvokia perėjimo nuo mokymo, prie mokymosi, poreikio. Dėstytojas turi sudaryti sąlygas studentui mokytis, o ne bandyti sudėti viską jam į galvą, surinkti vadovėlius, šaltinius ir pateikti ant lėkštutės. Paties įgytos žinios turi kur kas didesnę išliekamąją vertę. Tačiau vos pabandžius studijų procesą organizuoti tokiu principu, studentas mano, kad dėstytojas paprasčiausiai nedirba savo darbo“, – kalba moteris. E. Vaiginienė taip pat sako pastebinti, jog sunkiau yra studentams, mokyklose turėjusiems korepetitorius. Nors jie gerai išlaiko egzaminus, įstoja į aukštojo mokslo įstaigas, yra pripratę prie nuolatinės pagalbos ir tikisi to universitete. Tačiau dėstytojas tokio vaidmens negali atlikti, nes taip jis neparuoš studento, gebančio dirbti savarankiškai.
Pakalbintas VU TVM antro kurso magistrantas Viktoras Pocius pastebi, jog studentai, kalbėdami apie aukštojo mokslo kokybę, dažnai remiasi mitu, jog užsienyje ji yra geresnė. „Yra puikių aukštojo mokslo įstaigų užsienyje, tačiau tikrai yra ir prastesnių, nei turime mes. Nuo paties studento priklauso, ką jis pasiims per studijų metus. Turintis aukštą vidinę motyvaciją jis tikrai pasieks maksimalių rezultatų ir Lietuvoje. O jei nori tiesiog įgyti aukštojo mokslo diplomą/laipsnį, net pats geriausias dėstytojas ar ypatingai gera materialinė bazė nepadarys iš jo studijų srities eksperto“, – studentų požiūrio problemas atskleidžia magistrantas.
 |
| Archyvo nuotr./Viktoras Pocius, Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokyklos Tarptautinio verslo finansų programa, II kurso magistrantas. |
Turinys – nebe rodiklis
Apie studento motyvacijos ir asmenybės savybių įtaką tam, kiek kokybiškos bus jo studijos, byloja ir dar vienas faktas: Lietuvoje tie patys dėstytojai, dėstantys skirtingose institucijose – įprasta praktika. Ir skirtingose aukštosiose mokyklose jie gali būti vertinami skirtingai. „Nors teikiamas tas pats turinys ir naudojami tie patys metodai, studentai įgauna nevienodai žinių, gebėjimų iš dėstomo dalyko turinio“, – teigia Erika Vaiginienė, pridurdama, jog paprastai daugiau pasiima brandesnis žmogus. „Apskritai, kalbant apie turinį, aš nepasakyčiau, kad jį reikėtų vertinti kaip kokybės elementą“, – tęsia pašnekovė. – Visame pasaulyje jis yra vienodas. Tuo nesunku įsitikinti – viskas yra internete, kur galima pamatyti, ko moko Harvarde, ESADE verslo mokykloje. Universitetai turi kreipti dėmesį nebe į patį turinį, o į „minkštųjų“ savybių: atsakingumo, sąžiningumo, etiškumo, komandiškumo, lyderystės ugdymą“, – tvirtina pašnekovė.
Retkarčiais prabylama ir apie tai, jog darbdaviai nėra patenkinti aukštosiose mokyklose parengtų specialistų kvalifikacija. VU TVM direktoriaus pavaduotoja E. Vaiginienė papasakoja apie eksperimentą, kurį atliko laikotarpiu, kai tokios kalbos buvo itin paaštrėjusios: „Į mano organizuotą renginį atvyko keturiasdešimt darbdavių, tiek pat dėstytojų ir neseniai universitetą baigusių studentų. Provokatyviai paprašiau darbdavių pasakyti dėstytojams, ką jie daro ne taip. Diskusijos pabaigoje paaiškėjo, jog dėstytojai paruošia kvalifikuotus specialistus, ir problema ne specialybės žinių trūkume, o minėtųjų „minkštųjų“ savybių stygiuje. Kadangi studentas į darbo rinką išeina iš aukštosios mokyklos, atrodo, kad tai jos spraga, tačiau šias savybes reikia formuoti ir ugdyti jau mokykloje“, – kalba moteris.
Turime veikti sistemingai
„Tam, kad galėtum teikti kokybišką aukštąjį mokslą, turi tinkamai veikti visa sistema. Jeigu mokykla išleidžia gebantį skaityti, interpretuoti tekstus, turintį savarankiško mokymosi gebėjimų, smalsų mokinį, bet kokioje aukštojo mokslo institucijoje, net ir toje, kurią laikome prastesne, jis įgys žinių ir profesinių kompetencijų. Tas pats taikytina ir asmeninių savybių ugdymui“, – teigia E. Vaiginienė. Pabrėždama, jog mokymo procesas turi vykti kompleksiškai, kad būtų pasiekti maksimalūs rezultatai, moteris papasakoja apie šiais metais pirmą kartą vykdytą šalių švietimo sistemų kokybės vertinimą. Jį atliko tarptautinis universitetų mokslininkų ir studentų tinklas „Universitas 21“, įkurtas siekiant atlikti įvairius pasaulio švietimo problemų tyrimus, galimybių studijas. „Buvo reitinguotos 48 valstybės, kurių švietimo sistemos laikomos sėkmingai veikiančiomis. Lietuva nepateko į reitinguojamų sąrašą. Tai rodo, jog šalyje švietimo mechanizmas neveikia vieningai. Dėl šios priežasties formuojasi ne visai teisingi lūkesčiai ir netinkamomis proporcijomis padalinamos atsakomybės“, – sako E. Vaiginienė
Moters nuomonei pritaria ir VU TVM magistrantas Viktoras Pocius: „Atsakomybė už aukštojo mokslo kokybę tenka visiems: visuomenei, valdžios institucijoms, verslui, mokslo įstaigoms. Mano supratimu, aukštas kokybės lygis Lietuvos aukštojo mokslo sistemoje bus pasiektas tik tada, kai visos suinteresuotos pusės, tiek valdžia, tiek verslas, tiek visuomenė pradės rodyti iniciatyvą, nebijos įdėti savo indėlio, siekiant studijų kokybės, kad ir kokios formos jis būtų: materialus, intelektualus ar moralinis“, – sako studentas.
Erika Vaiginienė prognozuoja, jog visuomenės požiūris į aukštąjį mokslą pasikeis po 5-6 metų, pamažu besimokant, jog žaidimo aikštelėje vartai – dveji, o reikalaujant kokybės reikėtų apsvarstyti savo indėlį ir atsakomybes šiuo klausimu.
