Verslininkas interviu 15min kalbėjo apie tai, ar jo pečių neslegia moralinė skola vilniečiams dėl Žalgirio stadiono, taip pat kiek tikisi iš šio projekto uždirbti ir apie tai, kad yra ne vienintelis, kuris nori, kad stadionas pagaliau būtų pastatytas.
„Žmonės patys rašo man laiškus ir paštu, ir SMS žinutes. Sako, kad jeigu reikia, yra pasirengę mielai prisidėti prie šito. Manau, kad tai yra istorinis įvykis ir kiekvienam būtų malonu turbūt prisidėti prie to legendinio stadiono, kurį kažkada sakysim, kad statėme 45 metus“, – tikino A.Avulis.
– Kokie toliau žingsniai laukia Vilniaus miesto tarybai patvirtinus Nacionalinio stadiono komplekso kainų indeksavimą?
– Vilniaus miesto tarybos sprendimas yra didelis žingsnis link to, kad būtų pradėtos atnaujintos stadiono komplekso statybos, tačiau dar yra būtina padaryti kelis žingsnius.
Labai svarbu yra gauti Europos Komisijos pritarimą, čia savivaldybė tuo turi rūpintis ir labai svarbu gauti Viešųjų pirkimų tarnybos pritarimą. Pastaroji yra kontroliuojanti institucija ir ji turi patikrinti, ar viskas šiuo atveju vyksta teisėtai.
Europos Komisija irgi šį projektą seka ir kadangi yra koncesijos sutarties pakeitimas, apie tai savivaldybė turi pranešti Europos Komisijai ir turi tokį pritarimą gauti. Atlikus šiuos du žingsnius, laukia dar vienas. „BaltCap“ kompanija turi mums perleisti mums koncesininko visas teises ir pareigas. Tai bus daroma parduodant ir perkant UAB „Venetus Capital“ akcijas.
– Neatskleidėte, už kokią sumą jūs išpirksite įmonės „Venetus Capital“ akcijas iš „BaltCap“.
– Tiesiog galiu principą pasakyti. Taip sutarta yra, kad kol kas negaliu pasakyti, nes tiesiog mes šiai dienai neturime sutarties su „BaltCap“. Bet principas yra labai aiškus. „BaltCap“ nori, kad investuotojai, kurie investavo pinigus per „BaltCap“ fondą į stadiono statybas, kad jie atgautų juos. Mes sutinkam su tuo principu ir kuriame tokią struktūrą, kurioje bus užtikrinta, kad jie turės galimybę atgauti tuos pinigus.
Iš savo pusės irgi norime gauti garantijas iš „BaltCap“ kompanijos, o tiksliau mes nenorime prisiimti atsakomybės už Š.Stepukonio tam tikrus veiksmus ir pasekmes, kurios gali būti, atsirasti ateityje. Gali būti, kad yra dalis kažkokių sutarčių, garantijų, laidavimų, įsipareigojimų ar pažeidimų, kurių šiai dienai nežinome ir kurie gali išaiškėti po mėnesio, po pusės metų ar net po metų.
– Šiuo tikslu projekte lieka „BaltCap“? Kokia forma „BaltCap“ liks?
– Taip, iš pradžių norėjome perimti visas akcijas ir ten tų garantijų labai sunku gauti. Tai dabar mes kalbamės apie tokį sandorį, kur galbūt ne visas akcijas įsigytume. Kad akcijų liktų ir „BaltCap“. Ir „BaltCap“ būtų paprasčiau prisiimti visą atsakomybę už tai, kas buvo, ir tai, kas ateity gali išaiškėti.
– Kokią dalį akcijų galėtų turėti „BaltCap“?
– Dar kartą noriu pažymėti, kad mes dar kol kas neturime susitarimo. Viena pusė teikia pasiūlymus, tada kita pusė sugrįžta su komentarais, su savo pasiūlymais. Tada vėl kažkuri pusė su kažkuo nesutinka. Ieškome kitų formuluočių. Principai iš abiejų pusių suderinti, o dabar viskas priklauso, kaip bus surašyta.
Teisininkai, matot, irgi vertina ir vienos pusės, ir kitos pusės. Teisininkai įžvelgia tam tikrų rizikų. Vėl reikia ieškoti kompromiso, kad būtų sudėlioti sakiniai ir žodžiai taip, kad visiems tiktų. Kol kas teisininkai jų nesuranda, kad tiktų abiem pusėm.
– Taryboje nuskambėjo pasvarstymų, kad jūs galėtumėte prašyti dar vienos kainos indeksacijos – matytumėte tokią būtinybę?
– Jei yra kažkoks išskirtinis arba visiškai nepagrįstas kainų didėjimas, toks kaip buvo prasidėjus karui Ukrainoje, tai tokia galimybė lieka, bet realistinis variantas, kad to turbūt nebus ir mes neturėsim daugiau tokios galimybės.
Teoriškai yra viena, praktiškai turbūt reikia nuraminti, nes prisiimame tą riziką.
– Kiek tikitės uždirbti iš šio projekto?
– Jeigu mes nepatirsime nuostolių, tai bus labai gerai. Iš tikrųjų dar daugiau kaip dveji su puse metų iki statybos užbaigimo ir infliacija kiekvienais metais vidutiniškai būna apie 3 proc. Nesunku suskaičiuoti, kiek dar tie darbai pabrangs natūraliai. Todėl gana drąsiai visiems siūlau, jeigu gali pastatyti pigiau, tai mielai praleisiu į priekį: „Prašom, statykit, neprieštarausiu“.
Mane labiau erzina, kad 40 metų Lietuvos sostinė, Vilnius, negali pastatyti Nacionalinio stadiono. Na, tiesiog norisi galbūt parodyti tam tikrą ambiciją ir padaryti tai, ko kiti nepadarė per tuos 4 dešimtmečius.
Pinigų prasme kituose projektuose, kuriuos mes darom, uždirbam daug daugiau arba kelis kartus daugiau. Čia tikrai nėra tas projektas, kurio imuosi dėl pinigų. Jeigu kas nors gali jį padaryti, kviečiu paimti ir padaryti, nekalbėti, nekritikuoti kitų, o tiesiog imti ir padaryti.
– Ar galima pajuokaujant pasakyti, kad šio projekto imtis verčia ir moralinė skola Vilniui už Žalgirio stadioną?
– Nejaučiu ir neturiu (šios skolos – aut.). Aš daug metų dirbu ir visada įdomu pastatyti tai, ko galbūt kiti negali padaryti. Tai čia yra tam tikras turbūt ego patenkinimas. Mes pastatėme prieš 20 metų pirmą Lietuvoje dangoraižį ir jis 20 metų yra aukščiausias pastatas Baltijos šalyse. Tai tam tikra indikacija, kuri mane motyvuoja ir ką man patinka daryti.
O kalbant apie buvusį Žalgirio stadioną, jis 10 metų buvo nenaudojamas, apleistas. Ar mes, ar kiti įsigiję jį, būtų padarę lygiai tą patį. Veikiausiai tai buvo aplaidumas politikų ar valdininkų, kad nėra naujo stadiono. Būtų naujas, niekam nebūtų skauda dėl ano.
Jis buvo tokios prastos kokybės, kad jį gėda būtų vadinti stadionu. Ispanai atvažiavo žaisti Lietuvoje ir atsisakė jame žaisti. Aš sportą seku ir žinau, kad jie atėjo į aikštę pasižiūrėti, apsisuko ir išėjo. Reikia neužmiršti tokių faktų.
– Stumiantis Nacionalinio stadiono projektui į priekį, randasi ir besipiktinančių, kad tokio stadiono mums galbūt nereikia išvis – verčiau būtų investuoti į gynybą galimo karo akivaizdoje.
– Manau, kad (stadiono – aut.) poreikis tikrai yra, o politikai ir priima tuos sprendimus. Mes gyvename demokratinėje valstybėje, išrenkam politikus, jie suformuoja valdžią ir priima sprendimus. Tai yra jų atsakomybė, ką daryti ir ko nedaryti.
Manau, kad iš principo yra neteisingas supriešinimas, jeigu renkamės tarp stadiono ir tanko. Tai iš principo neteisinga, nes šalies gynyba ir žmonių saugumas yra absoliučiai pirmas prioritetas. Jis yra nediskutuotinas ir net nesvarstytinas, dėl to sutaria visos politinės partijos. Ir tai tikrai labai smagu ir vertinga, o toks supriešinimas tėra spekuliacija. Save gerbiantys žmonės, manau, neturėtų to daryti.
Ko reikia? Jeigu reikia kažkur pinigų, reikia juos surinkti. Palaikau tokią iniciatyvą, jeigu šiuo klausimu reikia mano nuomonės.
– Grįžkime prie statybų. Jei nebeliks Jūsų minėtų kliūčių, kada įmanoma pradėti darbus?
– Iš karto. Norėtume jau dabar pradėti. Mes esam pasiruošę pradėt nors ir rytoj. Aš manau, kad viskas labai priklauso nuo Europos Komisijos. Pats geriausias ir trumpiausias terminas, per kurį kas nors gali įvykti Europos Komisijoje, yra vienas mėnuo.
Ilgiausias – neegzistuoja. Visgi, jeigu imsim labai labai optimistinį variantą, tai maždaug balandžio mėnesį. Gal ne pirmom dienom, bet tai galėtų būti apie balandžio 15 d. Reikėtų atnaujinti tuos darbus.
Lietuvoje yra žiemos periodas, kuriuo nelabai patogu daryti statybos darbus. Mes dabar turim laukti tų sprendimų, kaip minėjau, tuo tarpu dirbsime savo darbą su „BaltCap“ - stengsimės išgryninti tuos tekstus, kad būtų kuo greičiau aiškumas ir jiems, ir mums, o tada liks sulaukti, kol gausime patvirtinimus iš tų dviejų institucijų.
– Bet nepaisant to, kad dar nėra iki galo viskas aišku, ar darote kažkokius pasiruošimo darbus, buriate komandą? Koks bus sprendimas dėl rangovo, nes pirminė mintis buvo, kad statysite patys?
– Darbus dabar pradėjusi „Naresta“. Ji atrodo profesionali ir siūlome „Narestai“ dirbti kartu šiame projekte, nes jis labai didelis. Vien penkios futbolo aikštės, yra sporto arena, kurios nėra projekto, nėra leidimo statybai.
Šiais klausimais dirbame ir tikimės sutarimo.
Buriame ir patys komandą. Ieškome profesionalų, kviečiame juos prisijungti prie komandos.
Buvau labai nustebintas, nes tokių ambicingų žmonių, kurie nori pastatyti Nacionalinį stadioną, kaip aš, yra pakankamai daug. Jeigu kam nors atrodo keistai mano ambicija, tai galiu pasakyt, kad aš ne vienas. Mūsų daug.
Patys rašo man laiškus ir paštu, ir SMS žinutes. Sako, kad jeigu reikia, yra pasirengę mielai prisidėti prie šito. Manau, kad tai yra istorinis įvykis ir kiekvienam būtų malonu turbūt prisidėti prie to legendinio stadiono, kurį kažkada sakysim, kad statėme 45 metus.
– Esat minėjęs, kad projektuotojams turėtumėte pastabų. Kokių, jeigu galėtumėte detalizuoti?
– Matome, kad kai kuriuos sprendinius galima daryti racionaliau ir efektyviau. Nenoriu sakyti, kad čia kažkoks iškirtinis atvejis, nes taip darome nuolat visuose projektuose.
Tai yra mūsų sukaupta patirtis. Turiu 46 metų patirtį statyboje ir mes mielai dalinamės ta patirtimi su projektuotojais, kurie galbūt yra kažkiek jaunesni arba turi mažiau patirties. Šiuo atveju dėl arenos, sporto komplekso laukia daug darbo projektuotojams, turime nemažai pastabų. Bet dirbsime ir viską sutvarkysime.
– Esate minėjęs, kad reikės 100 mln. paskolos – galbūt jau galite atskleisti, koks ar kokie Lietuvos bankai ją išduos ir kokia bus jūsų dalis?
– Tokia verslo etika, kad kol nepasirašytos sutartys, apie tai neviešinama. Mūsų indėlis bus nuo 20 iki 30 milijonų eurų. Apie 100 milijonų eurų turim pasiskolinti iš banko.
– Taip pat buvote minėjęs, kad nežinote, ar būsite atsakingi už stadiono valdymą visus 22 metus. Kaip dabar manote?
– Nuo pat pirmų dienų deklaruojame, kad mes galime ateiti ir padėti pastatytą stadioną, nes mokame tai geriausiai – efektyviai ir racionaliai. Mes tai ir padarysime, jeigu bus gauti tie susitarimai ir pritarimai.
Koncesijos periodas yra daugiau kaip 20 metų. Mums to visai nesinori daryti, nes tai yra visai atskiras verslas: renginių organizavimas, sporto varžybų organizavimas. Mes ten vertės nemokame sukurti ir tada geriau, kad tai darytų specializuotos kompanijos. Padarėme nedidelę apklausą rinkoje, turime tris kandidatus.
– Jeigu galiausiai pradėsite statybas, nebijote Nacionalinio stadiono prakeiksmo? Ar Lietuva visgi turės Nacionalinį stadioną?
– Manau, kad Lietuva turės (Nacionalinį stadioną – aut.). Liko minėti trys žingsniai. Jei juos įveiksime, mes nedelsiant imsimės darbų ir aš galiu atsakingai pasakyti, kad tuomet stadionas tikrai bus.
