Labai greitai atradau, kad ryškia šalta spalva dažniausiai šviečia televizoriai, o toliau gyvendama ir stebėdama draugų namus ir „Airbnb“ vietas ne tik Lietuvoje atradau tokią paralelę – jei bendroje svetainės erdvėje nėra toršero ar stalo lempų, dažniausiu atveju tikrai yra TV. Jei nėra TV, dažniausiai yra toršeras ar stalo lempa. Tikrai dažnai būna abu. Vadinasi, tie žmonės ir šnekasi, ir skaito knygas, ir žiūri televizorių.
Dėl brangios elektros vis girdžiu raginimus gesinti šviesas išeinant iš kambario, tik visai negirdžiu raginimų gesinti ekranus ar išjungti televizorius. Grubiai tariant, TV sunaudoja 10 kartų daugiau energijos nei toršeriukas lange. TV vidutiniškai žiūrima 4 valandų per dieną (o kiek dar laiko jis veikia nežiūrimas?), tad jei TV bus įjungtas 2 valandomis trumpiau, tai toršeras lange už tą pačią kainą galės šviesti ištisai visą parą.
Daugiau toršerų languose nei Stokholme nesu mačiusi. Dažnai niekuo ypatingi Stokholmo pastatai yra ypatingi dėl skirtingų švieselių, pastatytų pačiuose languose. Šviesa sukuria jaukumą, žinojimą, kad kažkas yra namie, kas dar labiau sušildo, ir pačiam miestui duoda neįtikėtino šiltumo ir bendrystės jausmą. Stokholmas turbūt yra vienas jaukiausių miestų. Taigi pabandykit pakelti akis ir skaičiuoti toršerus jų languose.
Šiaurietiškos tradicijos itin stiprios. Gyvendami viensėdžiuose, švedai palikdavo šviesą visai nakčiai vos tik pradėdavo temti, kad šeiminiškiai namus rastų per pūgas ir darganas. Taip tradicija persikėlė į miestelius ir miestus. Ir tai nėra tik savo namų pajaukinimas, tai ir miesto sušildymas. Aš pati jau nuo seniai palieku toršerą lange, be to, matau, kaip tokių toršerų mūsų miestuose ir miesteliuose daugėja.
„Ikea“ padarė mums, lietuviams, fantastišką įtaką, kai po „Baldų rojaus“ odinių sofų ir mėlynai šviečiančių šviestuvų per kambario centrą eros parodė, kaip gali atrodyti jaukumas ir veiklų namuose įvairovė.