Projekto autoriai: Furman +Keil architects
Vieta: Teksasas, JAV
Įgyvendinta: 2015 m.
Plotas: 297 m²
Architektų bendrovės Furman +Keil architects įgyvendintas projektas, pavadintas W Residence (liet. „W rezidencija“), jau iš pirmo žvilgsnio kelia susižavėjimą. Gaivus, istorija alsuojantis interjeras – net jos nežinantys gali pajusti motyvus, detales, spinduliuojančias turtinga praeities kultūra. Butas, įsikūręs 29-ame dangoraižio aukšte, pačiame Ostino senamiesčio epicentre, Teksaso valstijoje, užkariauja širdis unikalia spalvine bei apdailos medžiagų palete, elegantiškomis baldų formomis bei neįkyrėjusiomis kompozicijomis, pasiskolintomis iš italų architekto Carlo Scarpos kūrybos.
Buvo suplanuotas labai atviras patalpų išdėstymas, tad daugelis zonų – sujungtos. Toks sprendimas dažnu atveju būtų priimtinas, mat paprastai norima justi erdvumą, tačiau didelės kvadratūros plote šis variantas buvo netinkamas, nes butas labiau priminė visuomeninę erdvę nei namus. Interjero autoriai suformavo patogius kambarius, reikalingus privačiam gyvenimui ir poilsiui: trys miegamieji buvo įrengti skirtingose būsto pusėse. Laisvalaikio erdvei skirta centrinė ploto dalis, tikslingai suprojektuota netaisyklingos formos, nes norėta suskaidyti ją zonomis ir sukurti tam tikrus trimačius erdvinius sluoksnius: vieni baldai persidengia su kitais, o iš skirtingų kampų galima pamatyti vis kitokias formų bei apdailos medžiagų kompozicijas.
Kuriant interjerą, projekto autoriai skyrė didžiulį dėmesį tūrio planavimui: kolonoms, vertikalioms plokštumoms ir tarsi plūduriuojančioms lubų horizontalėms. Šiais laikais vyraujanti minimalizmo tendencija pritaikyti patalpose tarsi ištirpstančius baldus bei lygias, švarias lubų plokštumas, dangoraižio rezidencijoje negalioja – čia viską norėta pabrėžti. Būtent todėl baltų baldų korpusai yra medžio tekstūros ir atrodo lyg rėmai, o ten, kur lubų plokštumos lygios, jos būtinai atitrauktos nuo sienos, kad mestų aiškų šešėlį. Blizgiu dekoratyviniu betonu dailintos lubų plokštės virš valgomojo, svetainės zonų ar miegamųjų lovų buvo įspraustos į juodo metalo profilius – tamsios linijos paverčia interjero foną geometrinių figūrų dėlione, suteikiančia tvarkos įspūdį net ir ten, kur, iš pažiūros, yra daug interjero elementų. Šie ryškūs ruožai primena žymiuosius Pito Mondriano paveikslus, vaizduojančius spalvotus stačiakampius, įrėmintus juoda linija.
Atidumas trimatėms kompozicijoms padėjo projekto autoriams sukurti įdomias, nepabostančias variacijas, kuriose atsiskleidžia erdvinė choreografija bei ryšiai, jungiantys zonas. Reikėjo ne tik apgalvotai išdėstyti visus daiktus, bet ir numatyti darnų koloritą. Dominuojantys smėliniai, rusvi ir balti tonai, švelnios, glotnios tekstūros ir tikslingai parinktos formos suteikė interjerui išskirtinę patirtį ir emocijas keliantį įvaizdį. Kruopščiai parinktos detalės ir rankų darbo dekoras iš plieno, žalvario, gipso, travertino akmens bei įvairios medienos papildo bendrą vaizdą elegancija, prabanga ir išskirtinumu.
Dideli lygūs grindų ar lubų plotai tampa savotišku fonu, o vidurinė vaizdo dalis – tai veiksmas, kuriuo ir buvo sukurta bendra nuotaika, stilistika. Nebijota keleto dalykų: rinktis skirtingus medienos paviršius, į smulkius modulius sudalyti gausius baldų fasadus, derinti modernų su art deco stilių. Iš pažiūros tai – solidus interjeras, tačiau itin laisvamaniškas ir drąsus projektavimo principas suteikia būstui jaunatviškumo, vėjavaikiškumo įspūdį. Miegamuosiuose stilistika nesikeičia, tačiau čia – mažiau detalių, išlaikyta švaresnė, harmoningesnė poilsiui skirta aplinka.
Iš pirmo žvilgsnio labiausiai į akis krinta retai aptinkama sodrių žemės tonų paletė, tačiau įsigilinus vis labiau stebina plokštumų ar apdailos medžiagų kompozicijos ir elegantiškos, plastiškos baldų formos. Minimalizmo eroje, ko gero, pasigendama to, kas mums artimiau – natūralių atspalvių variacijos, žemiškos tekstūros, jaukią atmosferą sukuriančių neslepiamų daiktų. Dizainerio darbas – viską sudėlioti į savo vietas ir sukurti harmoningą aplinką, kurioje vyrautų tvarka, tačiau, jokiu būdu, ne sterilumas.
