Lėlių nameliai, dažų verslas ir savomis rankomis statytas namas
Šių namų židinio deivės rūpestingumas, švelnumas apgobia juos magiška aura, kurią svečiuodamasi jaučiau visą laiką. Prisipažinsiu, net kilo noras šiltai apkabinti moterį, kurią matau pirmą kartą gyvenime (tokie jausmai užplūsta retai). Kam smalsu – to nepadariau. Kaipgi gali būti kitaip, jei namas pastatytas beveik tik jų dviejų rankomis? Žvelgiant į rezultatą visa tai atrodo neįtikėtina, ypač kai moteris prasitaria, jog vienintelė namų statymo patirtis, kurią su vyru turėjo, buvo mediniai lėlių nameliai dukroms. Dangaus mėlynumo marškinius vilkinti pašnekovė meta žvilgsnį į dukrų medinukus ir meiliai prasitaria, kad be jų nebūtų ir šio namo. Visai ne dėl to, kad taip išmoko statyti – šyptelėjusi pripažįsta, kad to, deja, nepakanka. Ręsdama miniatiūrinius lėlių būstus moteris susidūrė su reikalingų dažų trūkumu. Taip ji nėrė į paieškas, o ko norėjo, rado tik kitoje šalyje. Parsisiuntimas ir kaina netenkino, be to, domėdamasi rankdarbiais ir bendraudama su kitomis tuo užsiimančiomis moterimis, Neringa suprato, kad Lietuvoje reikia dažų, kurie padėtų lengvai atnaujinti seną baldą. Taip gimė dažų gaminimo ir verslo idėja, kuri pastūmėjo šeimą keltis į Vilnių ir įsigyti seną namą Žvėryne.
Ką bendra turi pianinas, židinys ir didelis stalas?
Neringa pasakoja, kad visuomet norėjo, jog namai būtų autentiški, turėtų savo dvasią, taip pat turint tokią gausią šeimą buvo svarbu, kad viskas nuo sienų iki grindų būtų praktiška ir nereikalautų daug priežiūros. Kita būtina sąlyga jaukiems namams – pianinas (net jeigu niekas juo ir negros), židinys, kad šaltais vakarais būtų galima sėdėti aplinkui, ir didelis stalas, kur visa šeima susirinktų pusryčiauti. Visi šie elementai buvo pagrindas svajonių interjerui. Kai paklausiau, ar iš anksto turėjo konkrečią viziją, moteris kukliai atsakė, kad ji niekuomet nemato viso vaizdo – tik detales.
„Visas kūrybinis ir techninis darbas vyko taip: aš braižau ir planuoju, o vyras važiuoja į namą ir įgyvendina“, – patirtimi dalinasi moteris.
Šyptelėjusi priduria, jog jai pačiai tai, kaip viskas puikiai pavyko, yra maloni staigmena.
Virtuvę atrado senoviniu būdu
Kur namie krinta Neringos žvilgsnis, akyse matyti entuziazmas ir istorija, kaip kokia nors detalė tapo namų puošmena. Savąją turi ir virtuvė. Kadangi mažamečių mergaičių mama su vaikais dažnai eidavo pasivaikščioti į lauką, o galvoje sukosi interjerai, ji rado slapukišką pomėgį – žvilgčioti į namų langus, kurie dažnai būna neuždengti jokiomis užuolaidomis, tad pro juos matyti, kuo žmonės puošia namus. Viename tokių langų ji išvydo ažūrinę virtuvę. Išdrįso pasibelsti į duris, pasikonsultuoti ir susikurti tokią, kokią matome dabar.
Viską nuo pamatų teko statyti iš naujo
Moteris visus laurus atiduoda vyrui ir tikina, kad interjeras buvo lengviausia dalis, nes tik įsigijus namą ir pradėjus detaliai gilintis, kaip senučiuką reikės restauruoti, paaiškėjo, kad visi rąstai, išskyrus vienintelės, su kaimynais jungiančios, sienos, yra sutrešę ir išgriaužti kinivarpų, langai – ir tie išpuvę. Šiame name autentiški liko tik pamatai, aukštas plytų mūro kaminas ir namo viduje buvusios durys, kurios šiandien atgimė ir jungia virtuvę bei miegamąjį.
Išsaugota Provanso autentika
Niekuomet nepasakytum, kad tai – naujutėlaitis namas: juk lubose ir sienose matyti rąstų įskilimai, langai neišmanančiai akiai irgi niekaip neišsiduoda, kad yra nauji, o ne restauruoti. Grindys, palangės, židinys – visa kompozicija atrodo taip, lyg skaičiuotų šimtmetį. Neringa sako, jog paslaptis paprasta: rąstų ieškojo senoje sodyboje – rado, langams prireikė specialisto, grindys sendintos, bet efektas ne iš čia – tiesiog jaunosios gyventojos mėgsta jomis važinėti riedžiais, o mama to ir nori, kad namie jos galėtų siausti nesukdamos sau galvos, kad ką nors sudaužys, įbrėš ar išpurvins. Vonioje plytelės taip pat neatsitiktinai puoštos raštais, o grindys – lyg mažyčiais akmenukais grįstos. Svetainės sofa nors ir šviesi, bet išsirinkta dėl to, kad visas jos dalis galima plauti. Autorė komentuoja, kad yra kur kas įdomesnių dalykų ir laiko leidimo būdų, nei kasdien prižiūrėti, ar plytelės švarios, ar grindys nesubraižytos. Visi namai kurti remiantis šiuo principu, tad mažiau poezijos, daugiau praktiškumo, nei iš pirmo žvilgsnio atrodo. Kaip tikram kaime.
Neringa džiaugiasi, kad vis dar kuriamuose namuose (nors, pasak jos, šis procesas kažin ar kada nors baigsis) ji jaučiasi taip, kaip visuomet svajojo. Grįžtant iš lauko galima užuosti namus dar jų nepamačius, tik pajutus dūmų kvapą – ypač žiemą. Kaimynai ateina pasilabinti su kepiniais, o vieni net pasidalino daržu. Karštą vasaros vakarą gali matyti, kaip visas rajonas užsikuria kepsnines, išsineša kėdes, stalus, apsupti gardaus maisto kvapo vasaroja iki vėlumos, kol įsižiebia žvakės ir baigiasi vynas. Šeima taip pat turi savų ritualų, nes penktadieniais sukrenta ant didelės sofos, įsijungia projektorių, o kambarį skirianti užuolaida tampa didžiuliu kino ekranu. Moteris juokauja, kad kažkuriuo metu jautėsi taip, lyg neseniai skaitytos knygos „Metai Provanse“ herojai: į svečius norėjo užsukti daugybė draugų, trokštančių pamatyti, kaipgi jie gyvena įdomioje, jaukioje ir unikalioje aplinkoje – Vilniaus Provanse.
