Projektą bauhauso stiliui dedikavę architektai norėjo atskleisti ryšį tarp architekto ir architektūros, dizaino bei meno istorijos. Jų kūryboje aiškiai juntama simpatija to laikmečio estetikai, formoms bei detalėms, taip pat ryški tapytojo Pieto Mondriano įtaka. XX a. gyvenusio menininko tapytose abstrakcijose vyrauja tiesios linijos bei statūs kampai. Spalvinė gama – balta, pilka ir juoda. Patys autoriai neabejingi P.Mondriano abstraktaus ekspresionizmo ir minimalizmo principams, tad šios inspiracijos idealiai tiko naujos kavinės LOLA koncepcijai.
Architektams suformuluota užduotis – sukurti stilingą, šviežią interjerą, kuris taptų tarsi nauju įmonės ženklu. O ir pirminės į interjerą nugulusios spalvos vėl grįžta į madą. Išskirtinumas interjero dizaine vėl atgyja.
Autorių komanda siekė, kad kiekviena kavinės erdvė pasižymėtų spalvų, tekstūrų gausa ir suteiktų galimybę pajusti garsųjį bauhauso periodą. Galbūt tai priežastis, kodėl LOLA greitai tapo populiaria vieta darytis asmenukes ir dalytis dienos istorijomis. Vienas ryškiausių funkcinių elementų – užsakovų prašymu suprojektuota atvira virtuvė su raudonu gartraukiu. Taip pat interjere paslėptos WC durys – pratęstame sienos ažūre matyti tik minimalistinė rankenos linija.
Projekte siekta saikingai sujungti pagrindinius menininkų grupės De Stijl garsiausių kūrinių elementus su šiuolaikiniu betono, medžio ir metalo medžiagiškumu. Griežtas pagrindinės kavinės erdvės charakteris kurtas pasitelkiant pirmines spalvas bei juodų linijų ir balto fono kontrastą. Staliukų stalviršiams panaudotas stambaus rašto mozaikinis betonas (angl. terrazzo).
Kėdės pagamintos iš laikmečiui būdingo asketiško metalo konstrukcijų bei dažytos medienos derinio. Lankytojų ir personalo darbo zonas skiria ryškus mėlynas baras su raudonos bei geltonos spalvų akcentais.
Kavinėje gausu juodų bei baltų detalių: užbario sienos konstruktyvas, įėjimo zonos atitvaras, kabykla, rankenos, plytelių tinklas, sienos ažūras ir t. t. Eksponuojamo betono lubos sudalytos juodos spalvos laidais, laikančiais sferinius šviestuvus.
Interjero autorių pasiteiravus apie kavinės įrengimą lydėjusius iššūkius, jie paminėjo: „Išsikėlėme tikslą sukurti subtilų foną išskirtiniam meniu. Įkvėpti idėjos, negailėjome nei laiko, nei energijos ieškodami interjero elementų ir kurdami užduotis gamintojams. Tikime, jog labai norint galima įveikti visus iššūkius.“
Pasibaigus šiam projektui, labiausiai architektai džiaugiasi tuo, jog užsakovai neliko abejingi drąsiems ir ryškiems sprendimams. Kavinė greitai imta vadinti „ryškia naujoke“, „stilinga vieta“. Vienoje recenzijoje dėl fotogeniškumo interjeras pavadintas „labai kinematografišku“.
Simpatijas architektų Žygimanto Gudelio ir Aistės Kuncevičiūtės-Gudelienės projektui išreiškė ir apie interjerus rašantys užsienio tinklaraštininkai. Tokie vertinimai autorius itin džiugina, nes būtent to ir buvo siekta – išskirtinumo Vilniaus kavinių bei restoranų žemėlapyje.