– Kas yra interjero psichologija?
Irma: Interjero psichologija yra architektūros ir dizaino praktika, kurios pagrindinis darbo įrankis – psichologija. Žinių šiai praktikai suteikia aplinkos psichologijos teorijos ir tyrimai, atskleidžiantys aplinkos poveikį žmogaus emocijoms, mąstymui ir elgesiui. Kalbėdama apie psichologijos svarbą interjero kūrimui remiuosi Carlo Gustavo Jungo analitine psichologija ir itin pabrėžiu kolektyvinės bei asmeninės pasąmonės įtaką aplinkos formavimui. Svarbiausia yra tai, kokias asociacijas konkrečiam žmogui kelia konkreti erdvė, joje esančios formos, spalvos ar kiti aplinkos elementai.
– Kuo interjero psichologija svarbi rengiant namus?
Irma: Interjero psichologija atveria žmogaus evoliucijos, istorijos, kultūros ir asmeninės patirties svarbą aplinkos kūrimui. Vienas esminių individo poreikių yra saugumo jausmas. Todėl mes instinktyviai linkę ieškoti saugių erdvių, kurios teikia prieglobstį, tačiau atveria ir perspektyvą. Aplinkos psichologai tai sieja su tais laikais, kai Afrikos savanose pirmiesiems Homo sapiens reikėjo pasislėpti nuo plėšrūnų, tačiau matyti, kaip jie atsėlina.
Deja, ne viskas taip paprasta. Asmeninė žmogaus patirtis gali paneigti tai, ką sako mokslas. Pavyzdžiui, dabar labai madinga mėlyna ir žalia. Moksliniai tyrimai patvirtina, kad šios spalvos veikia raminamai, bet jei praeityje asmuo žalių ar mėlynų tonų patalpoje patyrė skaudžių ar grėsmę keliančių išgyvenimų, jos greičiau kels nerimą. Taigi kur kas svarbiau psichologinis, o ne biologinis spalvos poveikis.
Interjero daiktai ir elementai taip pat veikia mūsų savijautą. Tarkime, jei vintažiniai, 50-ies metų senumo baldai primena laimingą vaikystę, jie gali suteikti saugumo ir komforto jausmą. Panašų poveikį turi ir tapetų ar kitų paviršių raštai, panašūs į tuos, kurie supo saugioje vaikystėje. Net iš itin ankstyvos vaikystės atmintyje išlikę vaizdiniai gali priminti tuometinius emocinius potyrius, su jais susijusios aplinkos atmosferą. Per savo rengiamus seminarus apie namų psichologiją matau, kaip žmonės džiaugiasi atradę galimybę į savo namus žiūrėti ne tik per dizaino prizmę, bet ir per tai, kokią individualią patirtį, prisiminimus jie nori persikelti į namus. Svarbiausias rezultatas – pojūtis, kad gyveni savo namuose.
– Ką interjero psichologija reškia architektui ar dizaineriui?
Gitana: Sakyčiau, kad interjero psichologija sudėlioja prioritetus į savo vietas. Ji pabrėžia, jog svarbiausią vaidmenį vaidina užsakovo asmenybė ir jo poreikiai, po to eina stilius ir koncepcija.
Pagrindinė interjero autoriaus užduotis yra įsikūnyti į užsakovo asmenybę, kaip tai daro aktoriai, ir profesionaliai įrengti būstą. Abi pusės turi negailėti pastangų, kad būtų sukurti namai, kuriuos užsakovas pavadintų savais. Juk gali nutikti taip, kad interjeras tobulai tiks žurnalo viršeliui, bet bus svetimas žmogui.
Interjero psichologija architektui ar dizaineriui suteikia neįkainuojamos informacijos apie emocinius žmogaus poreikius, kurių nepatenkinęs, net labai stilingoje aplinkoje jis gali jaustis nekomfortiškai. Manau, nepersistengsiu teigdama, kad tikra drama ištinka žmogų, kai, įdėjęs dideles pastangas ir išleidęs astronomines sumas pinigų, naujame būste jaučiasi nesaugus ir vienišas.
– Kaip vertinate šiandienių patalpų apipavidalinimą iš interjero psichologijos perspektyvos?
Gitana: Stebėdama būstų rengimo tendencijas, regiu nemažai gerų inspiracijų: „gamta į namus“, natūralios medžiagos ir spalvos, vintažas. Tačiau, kol interjero psichologija neatveria jų prasmės ir turinio, tol aplinka lieka nebyli. Kita vertus, dar yra daug aplinkos, kurioje labai trūksta gyvybės ir žmogiškumo, todėl dar yra ką veikti ir apie ką kalbėti.
