Moteris užsimojo pabandyti atsikratyti net 50 proc. turimų daiktų.
Casey ir jos vyras, 36 metų Jasonas, projektų vadovas, pradėjo eiti šiuo minimalistiniu keliu, pardavę nereikalingus daiktus, kad padengtų savo skolas.
Tačiau laikui bėgant jie suprato, kad jiems reikia kur kas mažiau daiktų, nei jie turėjo, ir dabar šeima laiko tik būtiniausius daiktus.
Dviejų vaikų mama sako, kad dabar tvarkytis užtrunka ne valandą, o vos penkias minutes.
Ne visą darbo dieną mokytoja dirbanti Casey iš Ontarijo (Kanada) sakė: „Dabar esame daug laimingesni. Galime daugiau laiko praleisti kartu kaip šeima ir sutelkti dėmesį į svarbius dalykus“.
Dabar esame daug laimingesni. Galime daugiau laiko praleisti kartu kaip šeima ir sutelkti dėmesį į svarbius dalykus.
Ji pripažino pastebinti, kad mažiau valo, neskiria tiek daug laiko daiktų paieškoms ir turi mažiau, kuo privalo rūpintis, prižiūrėti.
„Sentimentalių daiktų visada sunkiausia atsikratyti, bet iš tikrųjų juos laikote tik galvodami, kad vieną dieną jų norės jūsų vaikai“, – teigia ji.
Dabar Casey šeima turi tik keturias lėkštes keturių asmenų šeimai ir keturis kavos puodelius.
Siekdama išgyvendinti netvarką, ji atsikratė daugiau kaip 3 000 namų apyvokos daiktų, tarp jų – antklodžių, fotoaparatų ir žaislų, ir daugiau kaip 562 virtuvės reikmenų.
Ji teigė, kad sunkiausia buvo pradėti, bet kai tik įgavo pagreitį, Casey daiktams jau tapo „negailestinga“.
Moteris stebi, ką dėvi kiekvieną dieną, o kas drabužių spintoje tiesiog kabo. Metų pabaigoje nenešiojamų daiktų atsikrato – perleidžia į kitas rankas.
Ji sulaukė priekaištų, kad atsikrato savo vaikų žaislais, bet moteris tvirtina juos išmetanti tik tada, kai vaikai su jais nežaidžia.
„Žaislų sunku atsikratyti, nes vaikai, kaskart bandant jų žaislus apmažinti, kaip mat ima aiškinti, kad tai jų mėgstamiausias daiktas, kaip jis patinka“, – sako Casey.
Vaikams moteris aiškina, kad jei jie žais su tuo žaislu ateinančią savaitę ar dvi – gali pasilikti, bet jei ne – tuomet atsisveikinti.
„Pasakiau jiems, kad perduoti daiktus yra gerai, ir parodžiau jiems, kad iš to išeina gerų dalykų – mažiau reikia tvarkyti žaislų kambarį ir daugiau laiko skirti šeimai žaidžiant stalo žaidimus“, – pasakoja Casey.
Pasak jo, anksčiau jie turėdavo tiek žaislų, kad nežinodavo, kurio imtis, o dabar žaidžia valandų valandas ir daugiau lavina vaizduotę.
Kad būtų lengviau laikytis šio minimalistinio braižo, kiekvienas šeimos narys turi savo dėžutę su užrašu „ypatingas“.
„Jei dėžutė prisipildo, turime ją peržiūrėti ir nuspręsti, kas reikšminga, o kas ne“, – sako ji.
Per šį procesą Casey suprato, kad saugo „beprasmiškus“ daiktus, dažnai tam atvejui, jei jie bus panaudoti ateityje.
„Visada juos laikote galvodami, kad vieną dieną jums prireiks šių indų, bet per pastaruosius penkerius metus jų nė karto nenaudojau, todėl jie turi iškeliauti iš namų“, – įsitikinusi moteris.
Dabar tokie daiktai, kaip šeimos nuotraukos, saugiai laikomi specialiose dėžutėse, o kiti potencialiai sentimentalūs daiktai, pavyzdžiui, vestuvių dienos žvakės, atsidūrė šiukšliadėžėje.
