Katra – Dievo ir žmonių užmirštas kaimas
Juzekas gyvena kaime, į kurį retai užsuka svetimas žmogus, o artimiausia parduotuvė – už keliolikos kilometrų. Katros kaimas – vienas iš piečiausių šalies kaimų, esantis kone ant Baltarusijos sienos. Negana to – Katra Lietuvos pusėje kone iš visų pusių apsupta Čepkelių – vienos didžiausių Europos pelkių.
Tai tik viena iš priežasčių, kodėl Katros kaimas atrodo tarsi iš praėjusio amžiaus vidurio. Čia galima pamatyti šiam kraštui seniau buvusias įprastas, o dabar jau bebaigiančias išnykti ryškias eksterjero spalvas. Geltona, mėlyna ir kitos iš pirmo žvilgsnio akį rėžiančios spalvos – tai ilgą laiką Baltarusijos pasienyje vyravusi dažymo tradicija.
Šiuo metu tokiomis spalvomis dažytus namus išvysti galima jau retame Lietuvos kaime. Katra – vienas iš jų.
Garbingiausia vieta name – televizoriui ir šventojo paveikslui
Juzeko žmona pasimirusi jau prieš daug metų. Labai liūdėjo jos, tačiau gyvenimas vietoje nestovi. Kurį laiką našlį buvo apėmusi apatija, tačiau po kurio laiko suprato, kad gyvenimas turi tęstis.
Jis yra vienas iš keleto kaime gyvenančių vyrų. Pačiam pakraštyje. Gal dėl to retai kada pas jį kas užsuka. Juzekas priprato prie vienatvės. Seniau kasdienybę praskaidrindavo gyvuliai ir vištos, bet dabar jau sveikata nebe ta – nepajėgia jų auginti.
Todėl kone visą laiką vyras praleidžia namuose. Tvarkosi buitį, pina kašikus ir kūrena krosnį.
Vakarais Juzekas įsijungia televizorių. Šis daiktas jo namuose, kaip ir daugumos gyvenančių kaime, užima garbingą vietą. Tai viena iš nedaugelio kaimo pramogų. Šventas reikalas vakarais. Ypač, kai gyveni vienas. Televizoriui paprastai skiriama ypatinga vieta. Neretai jis užklojamas gražiu užtiesalu. Kad nedulkėtų. Ant viršaus padedama vaza su dirbtinėmis arba džiovintomis gėlėmis.
Šviesiausiame namo kampe kabo būtinas kiekvienos kaimo trobos akcentas – šventojo paveikslas. Jis uždengtas tradiciniu išsiuvinėtu rankšluosčiu. Labai panašius audeklus dzūkai kabina ir ant kryžių, stovinčių kaimuose ar kryžkelėse.
Prižiūri namus ir ieško žmonos
Juzeko namai sutvarkyti ir prižiūrimi. Tik laiko nemažai ta rutina užima. Norėtų jis dienas ir buitį su kokia moterimi praskaidrinti, tačiau nė viena kaimo moteris nesutinka pas jį apsigyventi. Kviečia pas save. O jis nenori palikti savo pirkios. Tai jo gyvenimas ir prisiminimai. Taip ir sukasi uždarame rate. Tačiau ant nieko nepyksta. Toks gyvenimas. Pripratęs jau prie jo.
Laikrodis kaimo senbuvio namuose rodo Baltarusijos laiką. Mat jis dažniausiai žiūri ir klauso už kelių šimtų metrų esančios kaimyninės Baltarusijos televizijos ir radijo programas. Kad nesumaišytų dienų, Juzekas turi pasikabinęs plėšomą kalendorių. Kai kuriuos lapukus su patarimais jis net išsisaugo. Gal kada pravers.
Sienas, kaip seniau buvo įprasta, puošia kilimai. Ne vienas, o keli. Naudingos paskirties jie neturi. Tik dėl grožio.
Nors jau daug metų senolis gyvena vienas, tačiau namie turi dvi lovas. Ant vienos pats miega, o ant kitos sudėtos pagalvės ir spalvoti užtiesalai. Juzekas su nostalgija prisimena, kaip juos savo rankomis audė jo taip mylėta, o dabar jau amžiną atilsį žmona...
Nors pas Juzeką retai apsilanko svečiai, tačiau jo namai visuomet sutvarkyti kone iki blizgesio. Nors niekas ir nematytų, jeigu būtų kitaip, tačiau kiekvieną rytą jis pasikloja lovą ir išsišluoja kambarį. Tvarka ir švara – neatskiriama jo kasdieninės rutinos dalis.
Juzeikas retai eina iš namų, tačiau kasryt kruopščiai nusiskuta. Skutasi jis jau miestiečiams nežinomomis priemonėmis – muilu, šepetėliu ir metaliniu peiliuku. Šlakelyje vandens ištirpinamas muilas ir išmaišomas iki putų. Tuomet šepetėliu šiuo skysčiu ištepamas kaklas ir smakras, o tada jau galima skustis. Putų liekanas Juzekas nuprausia šaltu vandeniu ir sausai nusišluosto. Nereikia jam šiuolaikinių priemonių. Taip skutosi jo seneliai ir tėvas. Skutasi ir jis.
Taip jau daugybę metų ir leidžia savo dienas Juzekas. Tvarkosi, švarinasi ir laukia moters. Tačiau tiek moterys, tiek svečiai pas jį beveik neužsuka. Netgi kaimynai jau baigia išmirti. Kaip pats Juzekas sako, ateis ir jam anksčiau ar vėliau toks metas. O kol gali – džiaugiasi savo namais ir ramybe.
