Tačiau dizainerė nesistengė laikytis klasikinio stiliaus kanonų ir prabėgusių šimtmečių paliktus ženklus derino su šiuolaikiškais elementais, suteikiančiais namams savito charakterio bei harmoningai susiejančiais istoriją su dabartimi, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Erdvių išdėstymą padiktavo buto struktūra – senamiestyje esančiame name nebuvo galima griauti laikančiųjų sienų. Butas suskirstytas į tris dalis: įėjus patenkama į bendrą erdvę, iš kurios vienoje pusėje yra miegamasis, kitoje – svetainė. Didžiausias iššūkis buvo rasti vietos virtuvei – nesinorėjo jos įrengti toje bendroje erdvėje, kur yra tik vienas langas. Taigi šioje erdvėje suprojektuotas erdvus vestibiulis ir įrengti atskiri vonios bei tualeto kambariai (anksčiau jie buvo ne bute, o kitoje patalpoje). Pasirinkus šį sprendimą virtuvės zona perkelta į svetainę.
Neutralus, bet nenuobodus koloritas
Nuomai skirtame bute architektė sako siekusi „neišsišokti su spalvomis“, tad pirmenybę teikė natūraliam – žemiškam – koloritui. Sienos nudažytos jaukia ir šilta balta spalva su šiokiu tokiu pieno pilkšvumo atspalviu, solidumo suteikia tamsesnės (balinto medžio, pilka) spalvos, o niūrumą išsklaido gyvesni akcentai – hole ryškiau suspindi samanų spalvos foteliukas, svetainėje – prigesinto garstyčių atspalvio minkštieji baldai ir pagalvėlės.
Autentiški ženklai
Autentiški istoriškumo paženklinti interjero elementai kontrastuoja su šiuolaikiškais baldais. Visus juos, išskyrus minkštuosius, architektė suprojektavo pati – teikė pirmenybę moderniam, lakoniškam dizainui ir atsisakė sunkių, solidžių – klasikinių – formų (pasak projekto autorės, dažniausiai tokia klasika nėra tikra – autentišką retai kas gali sau leisti...). Praeities ir dabarties kontrastą pabrėžia ir „aptrinti“ vintažinio stiliaus kilimai bei svetainėje išryškėjantis grafiško silueto šviestuvas „Model 2097 30“, sukurtas dizainerio Gino Sarfatti 1958 metais, – nors modernaus dizaino, bet jau tapęs tikra klasika.
