Į ekskursiją po daugiabučius, kurie iškilo nepriklausomybės atgavimo metais, pasikvietėme Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Gelžbetoninių konstrukcijų ir geotechnikos katedros vedėją profesorių Juozą Valivonį.
Vilniaus savivaldybės duomenimis, sostinėje yra apie 150 namų, baigtų statyti ir įregistruotų 1990 metais. Didelė jų dalis yra Pašilaičių ir Fabijoniškių rajonuose, tačiau galima rasti ir Naujininkuose, Naujamiestyje ir kitur.
Su J.Valivoniu pasivažinėjome po pirmuosius du, apžiūrėdami kiemus, kalbėdami apie tai, iš ko jie buvo pastatyti ir kokiomis sąlygomis.
Bevaikštant prie vieno daugiabučio Fabijoniškėse priėjęs vyras papasakojo, kad 1990-aisiais, blokados laikotarpiu, pradėti statyti daugiabučiai buvo pabaigti naudojant atliekas. Tačiau 15min kalbintas ekspertas skeptiškai vertina tokias kalbas.
„Tuomet buvo trūkumų statybos organizavime. Tačiau nemanau, kad tie namai buvo statomi iš atliekų, galbūt ne taip rimtai žiūrėta į kokybę. 1990-ais metais iš tikrųjų buvo problemų su medžiagomis, jų trūko, prie to prisidėjo ir taupymas“, – aiškino jis.
Profesorius J.Valivonis 15min pasakojo, kad didžioji dalis sovietiniais metais statytų daugiabučių buvo stambiaplokščiai – surenkami iš gamyklose (namų statybos kombinatuose) pagamintų gelžbetoninių plokščių. Jas atvežus į statybų aikštelę sustatydavo į projektinę padėtį, sujungdavo ir taip augo namas. Mažiau buvo statoma monolitinių, o dar rečiau – mūrinių pastatų.
„Buvo svarbu greita statyba. Vyko planinė statyba, norėta daug ir greitai pastatyti, ir toks būdas pasiteisino“, – kodėl prigijo stambiaplokščių namų statyba paaiškino jis.
Beje, iš tokių plokščių buvo statomi ir individualūs namai, dažniausiai kaime. Tokių namų konstrukcijas gamino tam skirtos gamyklos. Žmonės pasakoja, kad kai kada auksarankiai, turintys gerų pažinčių ir gavę kiek brokuotų, netinkančių daugiabučiams plokščių, statydavo individualius vienaukščius arba dviaukščius namus.
Pasak J.Valivonio, kiekvienam rajonui buvo sukurta keletas tipinių daugiabučių namų projektų.
„Gal Pašilaičiuose šiek tiek daugiau skirtingų tipų, bet pažiūrėjus Karoliniškes, Lazdynus – keli tipai. Niekas neprojektuodavo atskiro namo, todėl viskas greitai ir vyko“, – sakė jis.
Gyventojai kartais skundžiasi, kad tokiuose namuose šalta, problemų turi ir dėl namo konstrukcijos. Profesorius tikina, kad visos dabartinės gyventojų problemos buvo užkoduotos medžiagose ir kokybės kontrolėje, kurios tais laikais beveik nebuvo.
„Atlikti tyrimai rodo, kad šių namų laikančiosios konstrukcijos yra normalios būklės. Tačiau dažniausia problema yra išorinių sieninių plokščių jungtys. Jos dažnai nėra hermetiškos, praleidžia drėgmę ir šaltį. Aš manau, kad pagrindė priežastis – prastos medžiagos.
Antra priežastis – nukrypimai nuo projektinių sprendinių. Keitėsi statybos organizavimo ir priežiūros sistema, todėl kokybės kontrolė buvo apgailėtina, dėl to ir turi gyventojai problemų“, – aiškino J.Valivonis.
Be to, jis pastebi, kad dalis problemų kyla ir dėl pačių žmonių kaltės.
„Yra daug pavyzdžių kai šiuose namuose gyventojai, norėdami pagerinti suplanavimą, įrengti didesnes erdves, išgriovė laikančiąsias sienas arba išdaužė didžiules angas. Dėl to pastatų viršutiniuose aukštuose atsiranda plyšių“, – aiškino J.Valivonis.
Tiesa, profesorius atkreipia dėmesį, kad namas, kaip ir mašina – jį reikia prižiūrėti, tvarkyti ir puoselėti.
„Kai nusiperki mašiną, visą laiką važiuoji tepalo keisti, technines apžiūras atlieki. O kai pasistatai namą, pamiršti, atrodo, čia visam gyvenimui. Namas taip pat reikalauja nuolatinės priežiūros. Kad ir išorinių sienų sandūros, kurios yra užtaisytos hermetiku ir cementiniu skiediniu. Paseno tas hermetikas, trūko cementinis skiedinys ir jį reikia tvarkyti. Plius, gal tos sandūros buvo ne visai kokybiškai įrengtos“, – kalbėjo profesorius.
Monolitiniai namai, nors ir rečiau sutinkami to laiko statyboje, J.Valivonio nuomone, yra pranašesni. Profesoriaus teigimu, tokie namai buvo statomi vietoje, nėra minėtų sandūrų. Vėliau toks statymo metodas apėmė didžiąją dalį statybų.
Tiesa, vaikštant tarp 1990-ais iškilusių namų tie monolitiniai 16 aukštų namai atrodo keistai. Lyg ir ne vietoje. Tačiau profesorius aiškino, kad tai – architektūrinis sumanymas.
„Tai buvo architektūriniai akcentai. Visur 5, 5, 4 aukštų pastatai ir keliose vietose tokie aukštesni, 16 aukštų. Tokie keli Lazdynuose, Pašilaičiuose, Šeškinėje. Bet čia jau kita statybos technologija nei su stambiaplokščiais“, – pasakojo jis.
Kodėl nebuvo tokie populiarūs mūriniai daugiabučiai? J.Valivonis aiškino, kad tai susiję su laiku – juo pastatyti užtrukdavo ilgiau, o ir darbininkų prireikdavo daugiau.
Beje, vieną įdomesnių namų aptikome Pašilaičių gatvėje, kur prie monolitinio daugiabučio prijungti kotedžinio, priemiestinio tipo butai.
„Čia yra keturių kambarių butai per du aukštus su atskirais įėjimais. Jie net turi kiemelius. Puikūs namai“, – gyrė J.Valivonis.
Dabar statybos neįsivaizduojamos be įvairių statybos mechanizmų, o „sovietinis“ stereotipinis statybininkas su kastuvu ir guminiais batais dabar yra atgyvena, sako VGTU profesorius.
Kaip tuomet vykdavo statybos? J.Valivonis nedaugžodžiavo, tačiau prasitarė, kad viskas buvo kiek kitaip nei dabar.
„Viskas buvo primityviau, mažosios technikos nebuvo. Kranai, ekskavatoriai buvo, bet net elektrinių grąžtų trūko. Kranas keldavo ir karučiai veždavo.
Pavyzdžiui, norint iškalti skylę, tam buvo naudojamas arba didžiulis pneumatinis kaliklis arba tik kirstukas su kūju“, – pasakojo jis.
J.Valivonio vertinimu, per 30 Nepriklausomybės metų iš esmės pasikeitė kultūra statybose, technologija, mechanizmai, medžiagos, ypač naudojamos apdailoje.
„Galbūt gyvenamųjų namų laikančiųjų konstrukcijų sprendiniai yra panašūs tačiau kokybiniu požiūriu jie žymiai geresni ir patikimesni. Vėl grįžta stambiaplokščių gyvenamųjų namų statyba, tačiau jų kokybė pagerėjo nesulyginamai. Surenkamų gelžbetoninių plokščių jungtys, balkonų tvirtinimo mazgai, plokščių apšiltinimas, išoriniai paviršiai yra visiškai kiti.
Statyboje procesai yra kompiuterizuojami, robotizuojami. Ne už kalnų laikai, kai pastatus statys robotai“, – mano profesorius.
