Dubline dirbančios architektės pelnė pasaulinę šlovę dėl savo masyvių, brutalistinio stiliaus įkvėptų statinių, kuriuose prioritetas teikiamas žmonių bendravimui. Kūrėjos tokias sunkias medžiagas kaip plikas betonas derina su vietomis, iš kurių atsiveria įspūdingi vaizdai, taip pat erdvėmis, pritaikytomis susitikimams ir leisti laiką.
Tarp jų įgyvendintų projektų yra Paryžiaus švietimo ir tyrimų institucijos „Institut Mines Telecom“ pastatas.
Iki šiol Pritzkerio premiją yra pelniusios tik trys moterys: Zaha Hadid 2004 metais, Kazuyo Sejima 2010 metais (drauge su Ryue Nishizawa) ir Carme Pigem 2017-aisiais (drauge su Ramonu Vilalta ir Rafaeliu Aranda).
Naujosios laureatės susitiko universitete 1974 metais, o 1978-aisiais Dubline įkūrė savo firmą „Grafton Architects“ ir drauge dirbo keturis dešimtmečius.
Jos yra pirmasis moterų duetas, laimėjęs Pritzkerio premiją, ir pirmieji ją pelnę Airijos architektai. Sh.McNamara ir Y.Farrell taip pat yra pirmosios premiją pelniusios Airijos pilietės.
Paskelbdama laureates vertinimo komisija paminėjo Y.Farrell ir Sh.McNamaros „principingumą bei dosnumą kolegų atžvilgiu“ – abi jos toliau dėsto, o tai retas dalykas jų reputacijos architektams.
Vertintojai taip pat gyrė jų „nenutrūkstamą įsipareigojimą dėl meistriškumo architektūroje, atsakingą požiūrį į aplinką, gebėjimą būti kosmopolitiškoms, tuo pačiu perimant kiekvienos vietos, kurioje dirba, unikalumą“.
Architektės sakė, kad Airija paskatino jas skirti didelį dėmesį geografijai ir klimato pokyčiams, todėl atsirado pastatai, kuriems labai svarbios detalės, nors jie išlieka kuklūs.
„Savo darbe bandome suprasti įvairius buvimo visuomenės nariu lygmenis ir ieškoti architektūros, užsiimančios persiklojimu, stiprinančiu jūsų tarpusavio santykius“, – Y.Farrell citavo Pritzkerio komitetas.
„Žemė kaip klientė“
2008 metais garsusis Y.Farrell ir Sh.McNamaros pastatas „Grafton“ Milano Bocconi universitete buvo paskelbtas Pasaulio metų pastatu Pasaulio architektūros festivalyje Barselonoje. Šis apdovanojimas iškėlė architektes į tarptautinę sceną.
Per pastaruosius keturis dešimtmečius jos užbaigė projektų Airijoje, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Italijoje ir Peru.
2018 metais jos kuravo tų metų Venecijos architektūros bienalę „Freespace“ („Laisva erdvė“), kurią apibrėžė kaip „dvasios kilnumą ir žmogiškumo jausmą architektūros darbotvarkės šerdyje“.
„Mums įdomu žengti už vizualumo, pabrėžti architektūros vaidmenį kasdienio gyvenimo choreografijoje, – sakė jos Bienalės anonse. – Matome Žemę kaip klientę. Tai taip pat reiškia ilgalaikę atsakomybę.“
2016 metais jų kompanija laimėjo pirmąjį Karališkojo britų architektų instituto (RIBA) tarptautinį apdovanojimą už Inžinerijos ir technikos universiteto pastatą Peru, kurį vertintojai dėl jo vertikalumo ir uždarų bei atvirų erdvių derinio pavadino „mūsų dienų Maču Pikču“.
Nors yra pripažintos, Y.Farrell ir Sh.McNamara perspėja saugotis „žvaigždžių architekto“ reiškinio, kai akcentuojama estetika ir šlovė, o ne struktūriniai poreikiai.
2015 metais kalbėdama Ispanijos universitetui IE, Y.Farrell palygino architektus su vertėjais ir sakė, kad „mes verčiame žmonių poreikius ir svajones į tikrovę“.
„Mes kuriame erdvę, kurioje vyksta gyvenimas, ir aš galvoju, kad mūsų profesijai reikia plėstis, apimti visas kitas aplinkos tvarumo disciplinas: gamybos, krizės, žmonių požiūrio keitimo“, – sakė ji.
