Pasaulinės chemijos milžinės BASF verslo plėtros Šiaurės ir Baltijos regione vadovas Arturas Indičianskis teigia, kad šiandien polistireninis putplastis (angl. expanded polystyrene – EPS) yra plačiai naudojamas būstų ir prietaisų izoliacijai, maisto ir apsauginėms pakuotėms, automobilių dalims ar net banglentėms.
„Šiemet BASF mini polistireninio putplasčio granulių patentavimo 70-metį. Bėgant metams ši medžiaga itin paplito įvairiose pramonės šakose, tačiau ją lydintys įvairūs mitai, ypač statybų sektoriuje, dar gana stipriai įsišakniję“, – sako A.Indičianskis.
Jam pritaria ir polistireninį putplastį gaminančios Lietuvos bendrovės „BalPol“ vadovas Mindaugas Velička.
„Dar pasitaiko atvejų, kuomet klientai, vadovaudamiesi nepagrįstomis nuogirdomis, suabejoja dėl savo sprendimų. Visada esame pasiruošę atsakyti į klausimus ir paneigti sklandančius mitus“, – teigia M.Velička.
Tad kokie yra dažniausi mitai apie polistireninį putplastį?
1 Mitas: Neleis namui „kvėpuoti“ ir yra itin degus
EPS savo namus apsišiltinti planuojantys gyventojai dažniausiai nerimauja, kad toks būdas neleis namo sienoms „kvėpuoti“, teigia M.Velička. Tačiau, pasak jo, tai – klaidingas įsitikinimas.
„Visų pirma – namo sienos ir neturi kvėpuoti. Pastatų apšiltinimo tikslas yra užtikrinti kokybišką šilumos izoliaciją, nepaliekant plyšių ir tarpų. O oro cirkuliacija patalpose gali ir turi būti vykdoma jas vėdinant arba įsirengiant rekuperacinę sistemą“, – pažymi M.Velička.
Pasak BASF atstovo A.Indičianskio, kalbos apie statybinio polistireninio putplasčio degumą taip pat nepagrįstos, kadangi jis yra savaime užgęstantis ir atitinka E degumo klasę.
„EPS negali degti savaime, kaip popierius ar medis, jis tiesiog apsilydo, tačiau atvira liepsna nedega. Pašalinus liepsnos šaltinį, medžiaga liaujasi lydytis vos po kelių sekundžių. Svarbu ir tai, kad visas Lietuvoje naudojamas statybinis polistireninis putplastis yra su specialiais degimą slopinančiais priedais“, – aiškina A.Indičianskis.
Anot jo, svarbu degumo klausimą vertinti atsižvelgus į viso pastato konstruktą, o ne pavienių medžiagų savybes. Be to, svarbu pastatuose nepamiršti ir prevencinių priemonių – dūmų detektorių, vandens purškiklių, avarinių išėjimų ar kitų gaisrinės saugos priemonių.
2 Mitas: Skanėstas graužikams
Dažnai nerimaujama, kad apšiltinus būsto sienas polistireniniu putplasčiu, jų skanauti suskubs pelės, žiurkės ar kiti graužikai. Tačiau, pasak A.Indičianskio, tai – tik dar vienas mitas.
„EPS sudėtyje yra net 98 proc. oro, o likusi dalis – polistirenas, gaunamas iš naftos. Tad putų polistirenas neturi jokių graužikams patrauklių maistinių medžiagų. Jie jo neėda pasisotinimui, kaip ir kitų termoizoliacinių medžiagų“, – tikina A.Indičianskis.
„BalPol“ vadovas M.Velička prideda, kad kenkėjai polistireninį putplastį gali graužti tik ieškodami komfortiškų gyvenimo sąlygų. Anot jo, EPS pasižymi itin geromis šilumos izoliavimo savybėmis, todėl nekokybiškai atlikti darbai gali privilioti graužikus, tačiau medžiagą jie ims graužti tikrai ne maistui, o norėdami šilčiau įsikurti.
„Kokybiškai ir sandariai apšiltinus sienas, klausimų dėl graužikų net neturėtų kilti. Bėdų gali kilti tik tuomet, jei darbai atlikti nekokybiškai, neprofesionaliai ir palikus tarpus“, – sako M.Velička.
3 Mitas: Sugeria daug drėgmės ir netenka izoliacinių savybių
Pasak M.Veličkos, dar vienas gajus mitas apie polistireninį putplastį – neva jis sugeria daug drėgmės.
„Drėgmė ir teršalai į EPS gali įsiskverbti tik per mikroskopinio dydžio kanalus tarp burbuliukų. Tačiau net ir tokiu atveju drėgmės kiekis yra minimalus“, – tikina M.Velička.
BASF atstovas A.Indičianskis teigia, kad įvairūs kompanijos vykdyti tyrimai rodo polistireninio putplasčio atsparumą drėgmei. Pavyzdžiui, pasak jo, plokštė iš EPS, panardinta po vandeniu 24 valandas tesugeria apie 2 proc. drėgmės nuo viso savo svorio.
„Tyrimai rodo, kad net mėnesį po vandeniu laikytas EPS tesugeria apie 3 proc. drėgmės ir išlaiko visas savo termoizoliacines savybes. Maža to, skirtinguose gaminiuose, priklausomai nuo gamybos technologijos, įmirkis gali nesiekti nė 0,5 proc.“, – pažymi A.Indičianskis.
Jo teigimu, visas savo savybes putų polistirenas išlaiko ir toliau, todėl net prabėgus 50-iai ir daugiau metų, EPS užtikrins kokybišką šilumos izoliaciją.
4 Mitas: Sveikatai nesaugi medžiaga
Pasak A. Indičianskio, kadangi polistireninis putplastis yra chemijos pramonės produktas, neretai tenka susidurti ir su mitu, jog jis kenkia sveikatai.
„EPS yra visiškai saugi medžiaga, ji nepūva, neišskiria kenksmingų teršalų ir neskleidžia dulkių. Todėl polistireninio putplasčio naudojimas yra saugus tiek statybose, tiek maisto pramonėje“, – teigia A.Indičianskis.
Kaip pavyzdį jis pateikia tai, kad nemaža dalis šaldytų maisto produktų, šviežių daržovių ar žuvies, eksportuojama ir importuojama būtent polistireninio putplasčio pakuotėse.
„EPS yra pakankamai atspari įsigeriantiems kvapams, o dėl savo termoizoliacinių savybių leidžia išlaikyti norimą produktų temperatūrą. Todėl ir šiuo, pandemijos laikotarpiu, vakcinų gabenimui yra pasirenkamos pakuotės iš EPS“, – pažymi A.Indičianskis.
5 Mitas: Negalima perdirbti
Vienas plačiausiai sklandančių mitų – polistireninio putplasčio negalima perdirbti, todėl jo liekanos dešimtmečiais dūlės sąvartynuose. Tačiau BASF atstovas teigia, kad tai – visiška netiesa.
„Polistireno putplastis yra 100 proc. perdirbamas. Perdirbti produktai gali grįžti į rinką tiek kaip žaliava, tiek kaip nauji produktai – pakuotės, izoliacinės plokštės, blokai ar kiti gaminiai“, – sako A. Indičianskis.
Anot jo, joks plastikas neturi baigti savo gyvavimo sąvartyne: jeigu jis neužterštas, prioritetas turėtų būti teikiamas mechaniniam perdirbimui, o jei sumišęs su kitu plastiku – patekti į pirolizės įrenginius, kur itin aukštoje temperatūroje grįžtų į pirminę cheminę būklę.
Tiesa, galimybės plastikus perdirbti pirolizės pagalba šiuo metu Lietuvoje nėra, tačiau Skandinavijos šalyse plastiko atliekų perdirbėjų tinklas sparčiai auga. Tačiau, anot A.Indičianskio, mūsų šalyje yra galimybių polistireno putplastį perdirbti mechaniškai.
„Kaune veikia vienintelė Baltijos šalyse bendrovė, surenkanti ir mechaniškai perdirbanti polistireninį putplastį, todėl ši žaliava gali būti panaudojama antrą ir daugiau kartų, o ne patekti į sąvartynus“, – teigia A. Indičianskis.
Pasak jo, EPS, dėl savo lengvo svorio gali kelti iššūkių, susijusių su jo transportavimo perdirbimui ekonomiškumu.
Tačiau „BalPol“ vadovas M.Velička teigia, kad šį klausimą bendrovė išsprendė įsigijusi specialų spaustuvą, leidžiantį supresuoti polistireninio putplasčio nuopjovas ir liekanas į tankesnius blokus bei taip sumažinti pristatymo sąnaudas.
„Skaičiuojame, kad kasmet iš statybviečių surinksime apie 50 tonų perdirbti tinkamų nuopjovų žaliavos“, – sako M.Velička.
Abu ekspertai taip pat pažymi, kad polistireninio putplasčio, kaip ir visų kitų statybinių ar komunalinių atliekų, perdirbimo efektyvumas tiesiogiai priklauso nuo sukurtų galimybių tas atliekas rūšiuoti ir surinkti. Tam, jų vertinimu, pasitarnautų tiek visuomenės švietimas, tiek įvairios valdžios institucijų iniciatyvos ar paskatos.