Pasak A.Kaušpėdo, ateities miestas susidurs su daugeliu iššūkių. Pirmasis – kiekvienas žmogus sieks teisės ir galimybės turėti nuosavą būstą. Štai Stokholme net 60 proc. žmonių gyvena po vieną.
„Sociologai klausia švedų, kodėl taip atsitiko, kodėl jūs taip gyvenate? Atsakymas – todėl, kad mes taip gyventi galime. Švedai tai supranta kaip tautos socialinės gerovės iškovojimą, teisę būti savimi, būti nepriklausomu žmogumi. Patinka mums tai ar ne, bet ir Lietuvoje visi jauni (ir ne tik jauni) žmonės sieks įsigyti ar išsinuomoti savą būstą“, – paaiškino architektas.
Iššūkis numeris du – kiekvienas žmogus sieks teisės ir galimybės visuomeniniu transportu pasiekti savo interesų zoną. A.Kaušpėdo teigimu, urbanistai ir architektai privalės projektuoti miestus taip, kad interesų zonos būtų sujungtos efektyvaus viešojo transporto ryšiais, kad žmonėms nebūtų būtina naudotis asmeniniu transportu. Puikus to pavyzdys – Singapūras.
Trečiasis iššūkis – dalijimosi ekonomika. Anot pašnekovo, žmonės laisvėja nuo daiktų priklausomybės, jie su džiaugsmu atranda, kad neprivalo daiktams tarnauti.
„Viduramžių dvaro modelis „privalau turėti viską savo“ baigėsi. Ateina nauja karta, naujos tradicijos. Dabar tampa mada ne turėti ir kaupti, o dalintis, nuomotis. Ateities žmogus naudosis daiktais dalykiškai – tiek, kiek jam iš tiesų reikės. Tai formuos laisvesnį gyvenimą, draugiškesnę bendruomenę, atvirą miestą“, – įsitikinęs A.Kaušpėdas.
Energijos vartojimas išaugs trečdaliu, gausės robotikos
Ketvirtasis iššūkis – nuolatos didėsiantis energijos poreikis. Pagal Jungtinių Tautų prognozę, 2050-aisiais energijos sunaudojimas, palyginti su šiomis dienomis, išaugs daugiau nei trečdaliu. Architekto teigimu, viskas juda tokia kryptimi, kad, nepaisant dramatiškų pastangų taupyti energiją, jos mums reikės vis daugiau. Šią problemą, anot jo, turėtų padėti spręsti atsinaujinančios energetikos priemonės, kurios taps privaloma kasdienybe miestuose – daugelis pastatų taps savarankiškomis jėgainėmis, integruotomis į bendrą energetinį tinklą.
Penktasis iššūkis – 5G ryšys, sukursiantis daiktų internetą. Vystysis „online“ gyvenimas. Pvz.: bus galima nevykti į susitikimą realiai, bet susitikti su interesantu virtualiai. Sulauksime naujų darbo ir gyvenimo organizavimo galimybių, galėsime nebelankyti maisto parduotuvių – maistu pasirūpins pats šaldytuvas.
Dar vienas iššūkis – autonominiai automobiliai. Futurologai teigia, kad po 15 metų jų bus dauguma. Automobilis taps nebrangia išorine paslauga. Daugeliui kils klausimas: kam man reikalingas nuosavas automobilis? Geriau jį išsikviesti internetu būtent į tą tašką, kuriame esu, ir tik tam laikui, kol kažkur keliausiu. A.Kaušpėdas įsitikinęs, kad nuosavas automobilis ateityje bus tik pomėgis.
Septintasis iššūkis – masinė robotizacija. Jeigu paklaustumėte pažįstamo, ar jis turi savo namuose robotą, tikėtina, jis atsakys, kad ne. Tačiau jis klystų. Robotus namuose jau dabar turime beveik visi. Anot architekto, skalbimo mašina, maisto ruošimo įranga, naujos namų mikroklimato palaikymo sistemos – robotai-pionieriai, kurių tik gausės.
Ateityje daugės brandaus amžiaus žmonių
Aštuntasis iššūkis – klimato kaita. Jeigu mes nieko nedarysime, pasak architekto, šio šimtmečio pabaigoje klimatas, prognozuojama, išaugs 4,5 laipsnio. Jei veiksime taip, kaip dabar veikiame, tai yra nelabai įsitempdami – 3,5 laipsnio. Jei imsimės efektyvių priemonių – 2 laipsniais. Veikti efektyviai – tai iš naujo peržiūrėti mūsų gyvenimo būdą ir miestus, kuriuose gyvename.
Devintasis iššūkis – visuomenės senėjimas. 60-mečių ir vyresnių žmonių didžiojoje dalyje Europos šalių 2050 m. bus daugiau nei 30 proc. Tad, pasak pašnekovo, pensininkai taps labai reikšminga mūsų visuomenės dalimi ir reikės ieškoti išeičių, kaip juos užimti ir tinkamai aptarnauti. Miestai turės iš esmės prisitaikyti prie žmonių su senatvine negalia.
Paskutinysis iššūkis, ypač aktualus Lietuvai, – migracija, mažas gimstamumas. Tai verčia permąstyti urbanistinę valstybės strategiją: ką darysime su ištuštėjusiais regionais, kaip vis augančiuose miestuose išsaugosime savo tautinę tapatybę?
Šiandienos miestas – leisgyvis
Architektai, urbanistai, miestų plėtotojai turi suvokti miestą kaip ekosistemą, kurioje gera gyventi. Deja, daugelis šiandienių miestų, architekto teigimu, yra negyvi, apmirę, leisgyviai.
„Esminė XX a. miesto problema – funkcinių zonų segregacija. Iš to kyla kita problema – miestų išdrikimas. Miesto vienodumas, sterilumas padaro jį negyvą. Išdrikusiam, segreguotam miestui reikia dukart daugiau teritorijos ir kelis kartus daugiau kelių bei gatvių. Tai siaubingai neefektyvu.
Iš kur kilo tos problemos? Jos palaipsniui išsivystė nuo XVIII a. pab. bei XIX a. pr., kai prasidėjo miestų industrializacija. Reikėjo daug darbo jėgos, kūrėsi ištisi darbininkų miestai. Tačiau gamyba buvo labai tarši. Nori nenori reikėjo gamybą atskirti nuo gyvenamųjų zonų. Taip atsirado atskiri rajonai, skirti tik pramonei, tik miegojimui, o vėliau – tik apsipirkimui ar tik pramogavimui“, – teigia A.Kaušpėdas.
Paklaustas, kaip prikelti leisgyvį dabarties miestą, architektas patikino, kad egzistuoja vienintelis būdas: miestą reikia atgaivinti – sužmoginti.
„Progresyvūs urbanistai kelia trigubą šūkį: miestus reikia naujai apgyvendinti, naujai išvystyti ir naujai apželdinti. Reikia sukurti gyvą miestą. Kas tai yra? Egzistuoja keturios naujosios urbanistikos taisyklės“, – patikino pašnekovas.
Keturi gyvo miesto principai
Pirmiausia, anot A.Kaušpėdo, miestas turi būti grąžintas vaikščiojantiems žmonėms – jis turi tapti pėsčiųjų miestu. Tačiau tam, kad žmonės vaikščiotų po miestą, jie turi turėti priežastį, galimybę pasiekti tikslą pėsčiomis. Be to, kelionė turi būti saugi, o ėjimas turi būti patogus.
„Kad tai pasiektume, reikės pakeisti daugelio gatvių ir transporto infrastruktūrą. Gatvės turi būti skirtos ne 100 proc. mašinoms, o pasidalinti į dvi lygias dalis. Viena jų turi atitekti pėstiesiems ir dviratininkams, kita – mašinoms. Neturime kovoti su automobiliais, tiesiog reikia atrasti teisingą balansą tarp mašinų, dviračių ir pėsčiųjų“, – teigia A.Kaušpėdas.
Anot jo, mieste viskas turi būti lengvai pasiekiama pėsčiomis arba dviračiu. Visos interesų zonos turi tilpti į 1,5–2 km pėsčiojo arba 5 km dviratininko sąlyginio apskritimo spindulį. Miestas turi susidėti iš atskirų pėsčiųjų interesų zonų, kuriose galima būtų rasti viską, kas būtina.
Antrasis principas, kurio reikia laikytis, norint sukurti gyvą miestą, – įvairovė.
„Gyvame mieste, kaip mūsų mėgstamame senamiestyje, privalo atsirasti daug paskirčių, stilių – daug formos ir turinio įvairovės. Todėl reikia miksuoti gyvenamus namus, biurus, parduotuves, restoranus, darželius, mokyklas, parkus, sodus, daržus į vieną gyvą miestą. Reikia drįsti derinti, atrodo, nesuderinamas paskirtis. XXI a. išeitis iš miestų stagnacijos – integruoti, mišrūs miestai, patogūs, su lengvai pasiekiamais interesų taškais, taupantys laiką ir nervus“, – įsitikinęs pašnekovas.
Trečiasis principas – kompaktiškas miestas: taupus, tvarus, turtingas ir turiningas. Kiekvieno miesto užduotis, anot architekto, nepaliaujama kova su išdrikimu: „Visą laiką turime vykdyti teritorijų konversijas, ieškoti, kaip miestą paversti kompaktiškesniu, aktualesniu. Jei miestas bus kompaktiškas, nebus sunku ir miesto infrastruktūrą rekonstruoti ar vystyti.“
Ketvirtasis principas – jungiantis miestas. Atskiros miesto interesų zonos privalo būti gerai sujungtos. Tam būtinas greitas, efektyvus visuomeninis transportas. Geriausia – metro ar greitasis tramvajus. Tai, suprantama, pareikalaus masyvių investicijų, tad jas reikia planuoti iš anksto.
„Miestas turi būti mainų vieta – gyvas turgus: ten, kur mes duodame ir gauname. Miestas turi mus jungti ir maitinti. Tarp kitko, ar jums nekyla klausimų, ką veiksime, kai robotai mus daugelyje sričių pakeis. Ogi teiksime vienas kitam kūrybines paslaugas. Dainuosime, rašysime knygas, gaminsime gurmanišką maistą ir t.t. Tam turime būti kartu, turime turėti miestą, kur gera būti kartu, kur keistumėmės tomis paslaugomis“, – įsitikinęs A.Kaušpėdas.
Kaip kurti gyvą miestą?
Pagrindinis principas, anot architekto, – pakeisti miestą iš mašinos mastelio į žmogaus mastelį, susigrąžinti miestą sau, žmogui – transformuoti jį iš reaktyvių vartotojų imperijos į proaktyvių kūrėjų respubliką.
Pagrindinis principas, anot architekto, – pakeisti miestą iš mašinos mastelio į žmogaus mastelį, susigrąžinti miestą sau, žmogui – transformuoti jį iš reaktyvių vartotojų imperijos į proaktyvių kūrėjų respubliką.
„Turime pasitelkti emocinio dizaino principus. Neužtenka, kad miestas funkcionalus ir saugus. Jis turi džiuginti gyventojus. Miestas, kuris nežavi, o yra nuobodus ir šaltas – praranda gerą emocinį ryšį, pradeda erzinti ir generuoti negatyvą. Gyvo miesto vitaminas – žaismingumas.
Stenkimės miestą daryti įdomų – kvieskime menininkus, suteikime patiems gyventojams iniciatyvą kurti savo miesto tapatybę. Miręs miestas – problema, gyvas miestas – galimybė. Jei miestas bus gyvas, miestiečiai bus solidarūs, bendruomeniški, jaus vienybę ir bendrabūvio gėrį. Gyvas miestas ugdo gyvus žmones. Kurkime gyvą Lietuvą“, – paragino A.Kaušpėdas.
