Būsto modernizavimo asociacijos surengtą diskusiją pradėjęs architektas Algirdas Kaušpėdas teigė, kad renovacija vėluoja kelis dešimtmečius. Per tą laiką jauni žmonės paliko griūvančius daugiabučius, juose gyvenantys pensininkai patogiai jaučiasi gaudami lengvatas už šildymą, o valdžią imasi priemonių, kurios nėra pakankamos situacijai iš esmės pakeisti.
Senų butų įkaitai
Renovacijos atveju klaidų buvo labai daug, – sakė A.Kaušpėdas.
„Sunku ko nors pasiekti nedarant klaidų. Renovacijos atveju jų buvo labai daug. Pastatų renovacija yra valstybinio masto ekonominė, politinė ir moralinė problema“, – sakė A.Kaušpėdas.
Pasak jo, per būsto modernizavimą valstybė kuria tvarią ekonomiką ir sprendžia socialines problemas. Viena iš opiausių – senos statybos blokinių namų gyventojų senėjimas. Taip didinama socialinė atskirtis ir kalamas pleištas tarp žmonių. Jaunimas keliasi į užmiestį arba perka butus naujos statybos namuose.
Architektas pavyzdžiu parodė, kaip atrodo tipinis senos statybos Žirmūnų daugiabutis, kuriame yra pereinamasis salonas, maža izoliuota virtuvė, siauras miegamasis, į kurį net sunku įkomponuoti spintą, ir ant garbės žodžio besilaikantys balkonai, kuriais niekas nesinaudoja. „Toks buto planas luošina šiuose butuose gyvenančių žmonių psichiką“, – sakė A.Kaušpėdas.
Beprasmė imitacija
Nemažai tokių pastatų savo išore tampa nė kiek ne geresni, negu buvo. Matosi, kad po kurio laiko mes gailėsimės, kad šį darbą padarėm, – prognozavo architektas.
Architektas kritiškai įvertino ir dabar vykstančią renovaciją: „Pagrindinė problema, kad į renovaciją žiūrima labai segmentiškai ir tik termoizoliaciniu žvilgsniu. Nemažai tokių pastatų savo išore tampa nė kiek ne geresni, negu buvo. Matosi, kad po kurio laiko mes gailėsimės, kad šį darbą padarėm.“
A.Kaušpėdas teigė, jog problemos nesprendžiant kompleksiškai daugelis darbų gali būti beprasmiai: „Visa namų vidinė infrastruktūra paliekama tokia, kokia buvo. Pastatas užsandarinamas, bet viduje atsiranda pelėsiai, nes normaliai nesprendžiami vėdinimo klausimai. Visi atsidaro langus ir šiluminis efektas dingsta. Tai yra imitacija. Jei pasakei „A“, reikia pasakyti „B“, „C“ ir „D“. Renovacija nėra paprastas dalykas ir ji nėra sprendžiama vienu spragtelėjimu.“
Dar viena problema jis įvardino tai, kad senuose didžiųjų miestų rajonuose naujų pastatų statyti neleidžiama. Jis pristatė projektą, kaip galėtų atrodyti nugriautas ir iš naujo pastatytas pavyzdžiu minėtas Žirmūnų daugiaaukštis, kurio renovuoti tiesiog nėra prasmės.
Miestą atranda iš naujo
Didysis bumas keltis toliau nuo centro jau blėsta, – teigė A.Kaušpėdas.
Pagrindinė idėja – vietoje seno griūvančio pastato patrauklioje vietoje pastatyti naują, erdvesnį ir jame šalia senų gyventojų dalį butų parduoti naujiems. Taip keistųsi tokių namų demografija ir atsirastų gyvybės merdinčiuose rajonuose.
„Aš pats gyvenu užmiestyje ir nemažai draugų taip pat gyvena užmiestyje. Didysis bumas keltis toliau nuo centro jau blėsta. Atsiranda gyvenimo mieste pajutimas ir malonumas. Ypač miestuose, kurie atsigauna, – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje“, – sakė A.Kaušpėdas.
Jis įvardijo daug siekių, kurių turi būti paisoma galvojant apie pastatų modernizavimą. Žmonės turi palaikyti gamtos kapitalą. Kiek paimame, tiek turime atiduoti. Turi būti užtikrintas socialinis polilogas, įvairovė, darna.
„Renovacija tai – ne fasadų šiltinimas, o bendros gerovės kėlimas, kaip ir ekonomika nėra tik taupymas, bet ir investicijos į inovacijas“, – sakė A.Kaušpėdas.
Liūdna ateitis
Ar fasadų atnaujinimas grąžins jaunus žmones gyventi į šiuos namus? Labai tuo abejoju, – svarstė M.Pakalnis.
Panašios pozicijos laikėsi ir bendrovės „Sweco Lietuva“ vyriausiasis architektas, urbanistas Mindaugas Pakalnis. Jis teigė, kad ilgai laukta renovacijos saulė patekėjo, tačiau senų daugiabučių šiluminės dangos atnaujinimas toli gražu visų problemų nesprendžia.
„Ar fasadų atnaujinimas grąžins jaunus žmones gyventi į šiuos namus? Labai tuo abejoju. Pagalvokime, kodėl iš ten bėga jauni žmonės. Prastai suprojektuotuose kiemuose ir gatvėse nėra saugu, trūksta privačių, uždarų erdvių, nėra vietų parkavimui. Prisimenu, kaip pats kažkada padariau klaidą ir renovavau seną „Moskvič“ automobilį. Su juo dar pavažinėjau, bet neilgai“, – pasakojo M.Pakalnis.
Jo manymu, jei situacija nesikeis, seni pastatai daug šansų išlikti neturi. Architektas taip pat kėlė klausimą, kodėl gyventojams neleidžiama savo kiemo tvarkyti taip, kaip jie nori. Kodėl negalima atsitverti ir sukurti privačių erdvių? Pasak M.Pakalnio, dažnai savivaldybėse apie tai girdėti niekas nenori, nes merai įsivaizduoja, kad vieša teritorija yra jų nuosavybė, kuria su gyventojais dalintis nėra jokio reikalo.
Sunkiausia susitarti su gyventojais
Didžiausia problema yra susitarti su gyventojais, – nurodė D.Matonienė.
Aplinkos viceministrė Daiva Matonienė teigė, kad architektų idėjos sveikintinos, tačiau didžiausia problema yra susitarti su gyventojais. Vargu ar daugelis žmonių sutiktų keltis iš senų butų, net jei jiems ir būtų pažadėta teisė grįžti į naujai pastatytus namus.
Ji pasidžiaugė, kad jau sudarytos sutartys dėl 1401 daugiabučio renovacijos, tačiau tokių namų Lietuvoje yra per 30 tūkst.
Šiuo metu pasirašytos 426 rangos sutartys. Tai reiškia, kad Aplinkos ministerijos planai pradėti konkrečius 500 daugiabučių renovacijos darbus turėtų būti įgyvendinti. D.Matonienė atkreipė dėmesį, kad renovacija sėkmingiau vyksta mažesniuose miestuose, o Vilniuje dar nėra nė vienos rangos sutarties.
