„Šiuolaikinis pasaulis pertekęs informacija, kuri keičiasi beprotišku greičiu ir sensta akimirksniu. Ir mes susiduriame su iššūkiu: klientai nori originalių ir nenuvalkiotų dalykų, o namui pastatyti juk reikia pusantrų metų ir per tiek laiko jis dar turi būti nepasenęs ir įdomus. Tad bandome surasti dar nevaikščiotus takus“, – tikina G.Natkevičius.
Anot pašnekovo, visada norisi sukurti pastatą, kuris turi kažkokį scenarijų, iš savęs skleidžia kažkokią filosofiją ir tam tikrą žinią.
„Smagiausia, kai išsprendi rebusą tarp vietovės, kliento noro ir visuomenės lūkesčio. Tačiau bet kuriuo atveju tame vis tiek pirmu numeriu turėtų groti estetika. Nes mes pastatome statinį, kuris pakeičia aplinką kažkokioje erdvėje ir tai nėra nekaltas žaidimas“, – savo darbo atsakomybę suvokia architektas.
Architektūros vertė – ne namo puošybos elementuose
G.Natkevičius prisipažįsta, kad visada šiek tiek nerimauja prieš pirmąjį susitikimą su klientu, nes niekada nežino, koks bus tas santykis.
„Būna žmonių, kurie vaidina, kad pasamdė architektą, bet nori suprojektuoti patys. Psichologiškai, ko gero, sunkiausia, kai kliento išsilavinimas ir skonis yra prastas, bet jis labai dalyvauja ir kišasi. O yra žmonių, kurie visiškai nesikiša, tas irgi nėra gerai. Nes visada norisi turėti atgalinį ryšį iš kliento, kad ir jam sublizgėtų akys, įsitraukiant į kūrybinį procesą“, – neslepia pašnekovas.
Mes pastatome statinį, kuris pakeičia aplinką kažkokioje erdvėje ir tai nėra nekaltas žaidimas.
Paklaustas, kokio projekto tikrai neapsiimtų daryti, architektas net nedvejoja: kokio nors pseudo stiliaus. „Imituoti kažkokį stilių ar gyvenimo būdą – ne. Todėl kai mūsų prašo suprojektuoti „amerikoniško“ ar „provanso stiliaus“ namus, pilaitę, „modernią klasiką“ – šito kategoriškai nedarom. Mes norime daryti šiuolaikiškai, taip, kaip dabar yra, o ne užsiimti imitacijomis“.
Architektūros vertę, anot pašnekovo, sudaro daugybė dalykų. Tai pastato proporcijos, pastatymo kokybė, kaip jis atrodo kontekste, koks jo santykis su aplinkiniais pastatais ir aplinkine erdve, kaip jis ją praturtina, kokia yra visuma ir jo pastato funkcionalumas. Tai, kad namas turi daugiau puošybos elementų, ne visada nulemia jo išliekamąją vertę. G.Natkevičius pastebi, kad žmonės dažnai naujus dalykus sutinka kritiškai, kadangi naujo didelio daikto atsiradimas visada iššaukia rezonansą, bet po to visi apsipranta ir ima matyti kitaip.
Biurai taip pat nori išsiskirti
Kalbant apie šiuolaikinių biurų architektūros tendencijas, pašnekovas išskiria kelis aspektus: dizainą, komfortą ir sąnaudas. Architektūra ir dizainas vaidina reikšmingą vaidmenį, nes žmogui labai svarbu, kur jis dirba, tai savivertės ir pasididžiavimo klausimai. Pasaulyje dabar statoma labai daug stiklinių biurų, kurie garantuoja daug šviesos ir vaizdą pro langus, o stiklo ir aliuminio konstrukcijos yra šiek tiek pigesnės.
Anot G.Natkevičiaus, statant naujus biurus Lietuvoje teigiamą vaidmenį suvaidino labai išaugusi IT specialistų rinka, padidėję jų atlyginimai ir konkurencija tarp firmų. Tas atnešė komforto pokyčių: biurai sumodernėjo, atsirado poilsio kambarių, žaidimo kambarių, dviračių stovai, dušai. Stengiamasi kurti gražių proporcijų erdves, kad biure dirbančio žmogaus akis ilsėtųsi, nebūtų disharmonijos.
Tai, kad namas turi daugiau puošybos elementų, ne visada nulemia jo išliekamąją vertę.
Bandoma sukurti vis geresnes ne tik vidaus klimato sąlygas, bet ir užtikrinti kuo mažesnes energetines sąnaudas bei racionalų ploto išnaudojimą. Tad architektui, projektuojančiam biurą, svarbu patenkinti ir investuotojo lūkesčius: kad statybininkams nebūtų labai sudėtinga dirbti, kad nebūtų labai brangu, bet kad būtų ir gražu, ir energetiškai optimalu. Ir kuo daugiau tų dalykų išsprendi, tuo gauni didesnį pasitenkinimo ir savivertės koeficientą.
Mitas, kad šiuolaikiniai biurai yra trumpaamžiai
G.Natkevičius paistalais vadina paplitusią nuomonę, kad stikliniai pastatai yra trapūs ir trumpaamžiai.
„Jeigu tu padarai langą vietoj visos sienos, tai jis nuo to nepasidaro trumpaamžis, nes juk dar yra gelžbetonio ir metalo konstrukcijos. Ilgaamžiškumas daugiau priklauso ne nuo medžiagos, o nuo kokybės, – mitą apie naujųjų biurų trapumą paneigia architektas. – Jeigu yra maksimaliai universali pastato funkcija, pasikeitus laikmečiui tu gali ją pakeisti, ko nebuvo su sovietmečio pastatais. Kitas svarbus dalykas, kad estetiškai jie būtų nepriekaištingi, ilgaamžiai, nepasenstantys, neperdekoruoti, santūrūs. Tada jie gyvuos visą laiką“, – įsitikinęs pašnekovas.
Architekto teigimu, stiklas sukuria trapumo ir gležnumo įspūdį, tačiau žiūrint šilumines savybes, šių pastatų šiluminė varža yra tris kartus didesnė nei kokių nors sovietmečio statinių. „Žmonės, kurie su tuo nesusiduria, to nežino, todėl žiūri paniekinančiai. Mūsų visuomenėje ir valstybėje apskritai yra būdinga niekinti tai, ką mes dabar darom ir norima išaukštinti tai, kas kažkada buvo. Bet tai yra labai neobjektyvus požiūris“, – mano G.Natkevičius.
Stiklas sukuria trapumo ir gležnumo įspūdį, tačiau žiūrint šilumines savybes, šių pastatų šiluminė varža yra tris kartus didesnė nei kokių nors sovietmečio statinių.
Kalbant apie estetinę pastato pusę, pašnekovo manymu, tai turėtų būti nesudėtinga, tačiau savitą požymį turinti architektūra, kurią būtų galima nusakyti vienu žodžiu. Taip paženklintas yra naujasis verslo centras Kaune „CUBE“, kurį architektas G.Natkevičius su kolegomis Mantu Mickevičiumi ir Adomu Rimšeliu „pastatė ant kojų“.
Naujasis „CUBE“ – tvarkingas kaip kostiumas, kurio vienintelis minusas tapo pliusu
Naujasis A klasės biurų centras „CUBE“ įsikūręs Savanorių prospekte, kuris, anot architekto, visais laikais buvo ne tik besivystančio verslo ir žemesnių kainų stuburas, bet ir architektūrinių bandymų poligonas. Mat čia architektams buvo leidžiama statyti tai, kas buvo šiukštu nepageidautina senamiestyje ir miesto centre.
„Projektuojant pastatą tokioje spalvingoje zonoje nesinorėjo, kad jis konkuruotų savo spalvotom plunksnom su kitais Savanorių eksperimentais ir išsišokimais. Todėl padarėm jį santūrų, ramų, kad jis būtų tvarkingas kaip kostiumas“, – naujausią savo kūrinį apibūdina G.Natkevičius.
Architektas neslepia, kad jo nedžiugino pastato kaimynystėje įsikūręs prekybos centras, degalinė ir greito maisto restoranas. Kad būsimiems biuro gyventojams nereiktų pro langus nuolat stebėti buities, ir buvo sugalvota pastatą pakylėti ant dviejų aukštų kojų.
„Tam tikrą minusą pabandėme paversti pliusu. Pastatas tapo aukštesnis, iš biuro atsiveria platesnis vaizdas, o po „papilve“ mes dar sugebėjome sukurti gana daug automobilių stovėjimo vietų, – džiaugiasi pašnekovas. – Po biuro langais yra sutvarkytas Kalniečių parkas. Taigi yra labai daug žalios zonos, kur galima pietų pertraukos metu išeit pasivaikščioti ar tiesiog pasėdėti ant žolės“.
Prie privalumų architektas pamini ir išspręstus oro kokybės, energetinius, mikroklimato klausimus. „Biure labai daug natūralios šviesos, kadangi pastatas yra siauras, o jo lubos labai aukštos, tai netgi einant koridoriumi viduryje pastato iš abiejų pusių atsiveria vaizdai pro langus. O tas sukuria iš tiesų smagią nuotaiką“, – rezultatu patenkintas sako G.Natkevičius.
