Asocijuojasi su žydų žudynėmis
Netyčia šio objekto reklamą pamačiusi menininkė Paulina Eglė Pukytė feisbuko juostoje rašė, kad ją tokia nekilnojamojo turto pardavėjų strategija nustebino.
„Jeigu jau reklaminėje kampanijoje minima istorija, kaip galima visiškai ignoruoti vieną juodžiausių mūsų XX a. istorijos puslapių, susijusių su pavadinimu „Lietūkis“? Reklama siūlo „prisiliesti prie istorijos“. Kaip prisiliesti, prie kokios istorijos?“ – emocijų kalbėdama su 15min neslėpė menininkė.
„Lietūkis“ buvo Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjunga, veikusi 1923–1940 m. Kaune, kurios centriniai rūmai buvo būtent Vytauto pr. 43.
„Lietūkio“ garažo žudynės – 1941 m. birželio 27 d. įvykiai Kaune. Žudynės vyko tuo metu jau likviduotos Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjungos „Lietūkis“ (NKVD) garažų teritorijoje, Miško gatvėje. Stebint miniai smalsuolių, buvo surengta neregėtu žiaurumu išsiskyrusi egzekucija – nužudyta apie 50 žydų vyrų. Daugumos aukų ir jų budelių vardai iki šiol lieka nežinomi.
Nors centriniai „Lietūkio“ rūmai, kuriuose dabar ir pardavinėjami butai, pasak P.Pukytės, nėra būtent ta vieta, kur vyko viešas žydų kankinimas ir žudymas, tačiau šis pavadinimas neišvengiamai kelia asociacijas su baisiais įvykiais.
„Istorikai komentuoja, kad pavadinimas „Lietūkis“ šiam įvykiui buvo „pridėtas“ vėliau, bet aš nemanau, kad tai ką nors keičia, nes žodžiai „Lietūkio garažo žudynės“ jau yra įėję į istoriją. Manau, tokia reklama demonstruoja nejautrumą mūsų istorijai ir mūsų bendrapiliečiams. Nepamėginta nė kiek pakeisti šio pastato pavadinimo, visiškai nepasistengta parodyti, kad atsinaujinta iš esmės, kad mes suvokiam ir gailimės to, kas buvo padaryta“, – teigia ji.
P.E.Pukytė apgailestavo, kad tai nėra vienintelis pavyzdys – panašiai reklamuojami ir namai prie IX-ojo forto, kuris „dovanos gaivią žalumą laisvalaikiui su šeima“.
Reklama, kelianti aistras, neprasprūdo ir pro VDU docento Igno Kalpoko akis.
„Labai aiški iliustracija, kas būna, kai reklaminė žinutė paleidžiama nepagalvojus. Nes, viena vertus, istorinis pastatas, tarpukario architektūra dabar Kaune madinga, „Lietūkio“ pavadinimas taip pat istorinis. Tai tą dalį galima suprasti. Bet kai tas pats pavadinimas asocijuojasi su žydų žudynėmis, net jei pats nusikaltimas įvykdytas už kelių šimtų metrų buvusiame garaže. Iš esmės yra trys variantai, visi blogi: arba prieš reklamuojant niekas nė pagūglinti nesiteikė (jei jau istorijos žinių spragos), arba pasidomėjo ir neatrodė svarbu, arba kaip tik pagalvojo, kad provokacija bus naudinga. Čia turbūt didėjančio blogumo prasme“, –15min komentavo I.Kalpokas.
Tuo metu projekto pristatyme kviečiama įsigyti šio projekto butus, raginama „prisiliesti prie istorijos“. Socialiniuose tinkluose būstas šiame name reklamuojamas kaip „namai su istorija“.
Istorijos faktai:
- 1941 m. birželio 27 d. Kaune, buvusiame „Lietūkio“ garažo kieme, stebint miniai smalsuolių, buvo surengta neregėtu žiaurumu išsiskyrusi egzekucija – nužudyta apie 50 žydų. Atsitiktinai „atrinktos“ tiesiog gatvėje pagautos aukos – darbininkas, moksleiviai, prekeiviai, vandens tiekėjas, muzikantas, buvęs Lietuvos finansų ministerijos Pramonės ir prekybos departamento direktorius Jurgis Štromas – buvo žeminami, žiauriai kankinami ir žudomi, naudojant laužtuvus, metalinius strypus, pagalius, lentas, vandens siurblio žarnas.
- Daugumos aukų ir jų budelių vardai iki šiol išlieka nežinomi.
- 1930 metais statytame pastate tuo metu veikė „Lietūkio“ centrinio biuro rūmai, kuriuose dirbo Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjungos valdyba, tarp kurios narių ir žinomas verslininkas, Lietuvos nepriklausomybės akto signataras Jonas Vailokaitis. Pastato viršutiniuose aukštuose buvo įrengti privatūs butai, viename iš jų gyveno ir pats architektas Karolis Reisonas.
„Lietūkis“ pristatomas kaip Kauno naujamiestyje esantys rūmai, pastatyti pagal architekto Karolio Reisono 1930 m. parengtą projektą. Šis pastatas yra įtrauktas į Kultūros paveldo registrą, jį rekonstravus sukurti 2–4 kambarių butai gyventi, pirmame aukšte įrengtos komercinės patalpos.
15min susisiekus su objekto pardavimo agente Gintare, ši teigė situacijos nekomentuosianti, nes šiuo metu jos vadovai atostogaujantys. Tačiau portalui lrytas.lt ji buvo teigusi nesuprantanti, kodėl šis pastatas kažkam siejasi su žydų žudynėmis ir plačiau situacijos taip pat nekomentavo.
Pataria vengti dviprasmybių
Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija vadovas Mindaugas Statulevičius 15min teigė, kad komunikuojant apie nekilnojamojo turto objektus dviprasmybių, ypač jautriomis temomis, patartina vengti.
„Nesvarbu, kad objektas nėra tas pats [kur vyko žudynės], bet asociacijos yra stiprus dalykas, ypač laikotarpiu, kai vyksta aktyvi rinkodarinė kampanija. Reikalingas jautrumas ir santūrumas, kai tai susiję su tragedijomis, nelaimėmis“, – įsitikinęs M.Statulevičius.
Prieš pradedant komunikuoti apie naują projektą jis pataria pasidaryti „namų darbus“, neskubėti su komunikacija, kad netektų paslysti. Šiuo atveju, jo galva, nebuvo pasigilinta į istorijos aplinkybes.
„Reikia suprasti, kokį užtaisą pavadinimas savyje koduoja. Pavadinimo parinkimas labai svarbus projekte“, – teigia M.Statulevičius.
Tie, kurie žino istoriją, tokio būsto nepirks
Jam antrina ir rinkodaros strategijos ekspertas Linas Šimonis, sakydamas, kad būtent projekto pavadinimo pasirinkimas yra vienas svarbiausių ir sunkiausių rinkodaros uždavinių.
L.Šimonis, kalbėdamas su 15min, teigė, kad šiuo atveju projekto pavadinimas savyje talpina stipriai neigiamus jausmus, didelei daliai žmonių net nebūtinai susijusių su šia istorija, tai net trauminė patirtis.
„Bus suvokimas, kad buvo tokių niekšų, kurie darė tokius dalykus. Bijau, kad šis žodis kaip ir svastika – gražus senovinis simbolis, kurį pavertė visiškai blogu daiktu, irgi turi tokį stiprų neigiamą užtaisą savyje“, – tokio pavadinimo pasirinkimą projektui neigiamai įvertino ekspertas.
Jo teigimu, žmonės sprendimus linkę priimti emocijų pagrindu, tad žinantis istorinį kontekstą žmogus veikiausiai tokioje vietoje būsto nepirks.
Apskritai, pasak jo, dažniausiai istorijos detalės prideda atnaujintam pastatui vertės, tačiau svarbu pasitikrinti, ar istorijos vingiuose nebūta tam tikrų įvykių, galinčių sukelti itin neigiamų emocijų.
„Šiuo atveju nebuvo atsižvelgta į tai. Bet lietuviai nėra pirmieji – vienas automobilių gamintojas pavadino vieną mašinų modelį ispanų kalba, reiškiantį keiksmažodį, ir tik paskui apsižiūrėjo, kodėl neperka“, – pasakojo L.Šimonis.
