Vos kas trečias pagalvojo iš anksto
Vilnietis Augustas savo bute patyręs vandentiekio avariją pasekmes jautė pusę metų: tiek laiko užtruko lupti parketą, jį džiovinti ir iš naujo sukloti. O smėlį ir betoną džiovino su įranga visą vasarą.
„Įvykus nelaimei, visuose kambariuose buvo apie 10 cm vandens. Gerai, kad visai netyčia kaip tik grįžau namo – puoliau semti vandenį su žaislų dėžėmis. Kaip dabar pamenu, maždaug 100 dėžių vandens išpyliau į vonią“, – nemalonią patirtį prisiminė vilnietis.
Vilniečio atveju, kalta buvo žmogiškoji klaida – statybininkas nebuvo pakankamai supresavęs vamzdžių, tad padidėjusi rizika buvo neišvengiama, nors apie ją sužinota post factum. Laimei, jis buvo apsidraudęs, tad materialiai taip stipriai nukentėti jam neteko – pusmetį trukusius remonto darbus po padarytos žalos jam padengė draudimo bendrovė.
Draudikai atkreipia dėmesį, kad 70 proc. žmonių nuostolius dengia iš savo kišenės, o tik 30 proc. yra apsidraudę turtą ir išmokas gavo iš draudimo bendrovių.
Puoliau semti vandenį su žaislų dėžėmis. Kaip dabar pamenu, maždaug 100 dėžių vandens išpyliau į vonią
Draudimo bendrovės „If“ Privataus turto draudimo produkto vadovas Tomas Sinkevičius pasakodamas apie tipines vandentiekio avarijas, priminė, kad žala gali kur kas išaugti užliejus ir kaimynus.
„Kai vandentiekio avarija kyla daugiabutyje, vanduo dažnai nubėga žemyn per kelis aukštus ir nuostolių pridaro keliems butams. Tokiais atvejais papildoma žala kaimynams gali sudaryti nuo kelių iki kelių dešimčių tūkstančių eurų“, – teigė T. Sinkevičius.
Taigi, žalos mastas, kurį gali padaryti iš pažiūros, nekaltas išsiliejęs vanduo, gali siekti ir skaudžią penkiaženklę sumą. Tačiau yra vienas niuansas, į ką draudimo specialistai ragina atkreipti dėmesį – privataus turto draudimas neatlygina nuostolių kaimynams. Tai reiškia, kad be papildomų priemonių gali tekti patiems kompensuoti galimai milžinišką materialinę žalą.
„Svarbu ir tai, kad turto draudimas neatlygina nuostolių kaimynams. Tam reikia šalia būsto draudimo įsigyti būsto valdytojo civilinės atsakomybės draudimą“, – efektyviausią prevenciją įvardijo T. Sinkevičius.
Dažniausia draudiminė nelaimė būstuose
Vandentiekio avarija išlieka dažniausia nelaimė, kurią patiria tiek daugiabučių, tiek individualių namų gyventojai ir sudaro apie 35 proc. visų būsto žalų. Draudimo bendrovės „If“ duomenimis, vidutinė išmoka, įvykus žalai dėl trūkusių vamzdžių, siekia 967 eurus. Didžiausia šiemet fiksuota vandens žala siekė beveik 16 tūkst. eurų. Šie nuostoliai kilo bute, kuomet trūkus vamzdžiui buvo aplieti du butai per kelis aukštus.
Norint prevenciškai apsisaugoti nuo šios nelaimės, reikia atkreipti dėmesį ne tik į kosmetinę būsto išvaizdą, o ir į esamą vamzdyno situaciją, čiaupus ir kitus smulkius sanitarinio mazgo elementus.
„Siekiant apsisaugoti nuo tokių avarijų, patariama reguliariai tikrinti vamzdžius, santechnines žarneles, kitus vandentiekio, šildymo, kanalizacijos įrenginius, o pastebėjus nors menkiausias susidėvėjimo žymes, tokios kaip korozija, suskeldėjimas ar pakitusi spalva – nedelsiant remontuoti arba pakeisti naujais“, – apie sprendimo būdus pasakojo Privataus turto draudimo produkto vadovas T. Sinkevičius.
Nuotraukų, piešinių rekomenduojame nelaikyti ant žemės – nelaimės atveju šis, širdžiai brangus turtas, susigadina negrįžtamai
Anot draudimo specialisto, net jei ir nelaimė visgi nutiktų, sumažinti žalos tikimybę daiktams gali padėti paprasti sprendimai: „Jei daiktus saugote dėžėse, pavyzdžiui, nuotraukas, piešinius, rekomenduojame jų nelaikyti ant žemės – nelaimės atveju šis, širdžiai brangus turtas, susigadina negrįžtamai“.
Šykštus gali mokėti du kartus?
Daugelis nusprendęs naujinti vonios kambarį, pradeda tą daryti paviršutiniškai, kas ne visuomet yra efektyvu. Viena didžiausių problemų yra užsisenėję vamzdynai, kurie kelia grėsmę ir turimam turtui. Sakykime, pakeitus vonios kambarį naujomis plytelėmis, bet neskyrus dėmesio užsisenėjusiam sanitariniam mazgui iš „pagrindų“, įtrūkę vamzdžiai gali užlieti būstą, o sienos liks subjaurotos.
Taigi kaip reikia vertinti esamą vamzdyno riziką? Vilniaus Gedimino technikos universiteto prodekanas dr. Justinas Gargasas pripažino, kad vamzdžiai gyvenamuosiuose ar komercinės paskirties pastatuose gali įtrūkti dėl daugybės priežasčių.
„Blogas vamzdyno ar jo atskirų dalių montavimas, pasenusios konstrukcijos, pavyzdžiui, laikikliai, seni vamzdynai, kurie paviršiuose gali turėti įtrūkių. Tokio tipo vamzdžiai buvo pagaminti prieš kelis dešimtmečius iš ketaus liejinių. Vamzdžiai dėl namo konstrukcijų vaikščiojimo–judėjimo veikiamų apkrovų gali įtrūkti ir sukelti didelį pavojų užliejant tiek savo tiek ir kaimyno būstą“, – pasakojo profesorius.
Didžiuosiuose miestuose driekiasi rajonai senos statybos daugiabučių. Dar sovietmečiu statytuose būstuose iki šiol daug kur stovi visiškai nekeistos vonios kambarys ir tualetas. Dažniausiai buvo daromi kosmetiniai pakeitimai, įstačius naują čiaupą ar unitazą, tačiau, anot specialistų, tai nėra efektyvu. Ar pusamžį stovintys vamzdynai gali tinkamai tarnauti?
„Rekomenduojama keisti senus ketaus nuotekų ir plieninius šalto ir karšto vandens vamzdžius, kurie skaičiuoja jau kelis dešimtmečius ir yra paveikti korozijos ar turi įtrūkių. Sovietmečiu statytuose namuose buvo naudojami ne tik pagaminti iš ketaus, bet ir plastikiniai vamzdžiai. Jie nepasižymėjo itin geromis mechaninėmis ir fizikinėmis savybėmis, kaip dabar gaminami vamzdžiai iš kokybiško plastiko“, – pokyčius vertino dr. J. Gargasas.
Tiesa, VGTU dėstytojas pridūrė, kad vienareikšmiškai teigti dėl didesnės rizikos senesnės statybos daugiabučiuose – nėra teisinga. Jei vamzdynas periodiškai yra tikrinamas, vizualiai apžiūrimas ir laiku pastebimi defektai yra šalinami – problemų galima išvengti.
Galiojantys standartai ir statybų reglamentai konkrečiai nenurodo laiko tarpo, po kurio vamzdynas turi būti keičiamas. „Tačiau dažnas gamintojas nurodo, kad vamzdžiai pagaminti, pavyzdžiui, iš plastiko medžiagos, nepraranda savo mechaninių ir fizikinių savybių apytiksliai 20-35 metus, jei jie nėra pažeisti mechaniškai“, – apie gamintojų deklaruojamą saugumo politiką pasakojo dr. J. Gargasas.
Kaip atpažinti?
Vamzdyno defektus gali nulemti daugybė faktorių: mechaninis poveikis ar pačio sanitarinio mazgo priežiūra. VGTU prodekanas dr. J. Gargasas pasakojo, kad svarbios yra pasirinktos medžiagos, kuriomis valome unitazą ar kriauklę – agresyvūs cheminiai valikliai gali paspartinti eroziją. Taip pat reikia stebėti ar nesikaupia kondensatas – drėgmė ant ketaus ar plieno pagrindo pagamintų vamzdžių paviršių. Senos statybos daugiabučiai taip pat turi ir savo specifiką.
„Jei analizuotume vamzdynus, kurie yra pagaminti sovietmečiu iš nekokybiško plastiko, jų suirimą gali nulemti net aukštesnė vandens temperatūra, kuri gali būti tiekiama hidraulinių bandymų metu, seni plastikiniai vamzdynai gali tiesiog išsilydyti. Laikui bėgant, plastikas praranda savo savybes, tad tokius vamzdžius būtina keisti“, – pasakojo J. Gargasas.
Anot specialisto, pirmiausia reikėtų remontą pradėti nuo pagrindinių vamzdžių keitimo į kokybiškus plastikinius. „Šiuo metu rinkoje yra didelis pasirinkimas plastikinių vamzdžių, rekomenduočiau rinktis storasienius plastikinius vamzdžius su garso izoliacija. Pats geriausias variantas, jei daugiabučio gyventojai draugiškai nuspręstų keisti visus pagrindinius vamzdynus vienu metu, kadangi pakeistos atskiros dalys, atskiruose butuose, tikrai neužtikrina 100 proc. saugumo. Bet ir keičiant atskiromis dalimis tikrai bus pasiektas didesnis patikimumas ir gyventojai užtikrins saugumą, neužlies kaimyno ir nesugadins jo turto“, – sakė dr. J. Gargasas.
Vėliau remontuojant visą vonią ir keičiant santechniką VGTU prodekanas rekomenduoja rinktis tik kokybišką santechniką ir aukštos kokybės pajungimo elementus.
„Ventilius, unitazo vandens tiekimo žarneles vertėtų keisti į metalinius pajungimo vamzdelius. Nes jie dažniausiai ir sukelia gyventojams daugiausia problemų“, – pripažino VGTU prodekanas.