Diskusijose apie gatvės piešinius dažnai sutariama, jog tai – turbūt niekada neišnykstanti miestų kultūros dalis. Tačiau visuomenėje apie šią gatvės meno atmainą vis vien vyrauja masių priešiškumas. Kodėl?
Ar iš tiesų graffiti yra „kenkėjas”? Kaip niekada nesibaigiančio kivirčo objektą mato jo kūrėjai? Kodėl jie pasirenka būti gatvės meno bendruomenės dalimi? Apie savo ryšį su piešiniais, pastarųjų vaizdavimą viešose erdvėse ir apie legalų būdą dirbti gatvės menininku atvirai pasakoja vaikinas, nenorėjęs atskleisti tapatybės ir save vadinantis tiesiog „Tas, kuris piešia“.
Vardo prašęs neminėti kūrėjas sako, kad ne suasmeninimas kuriant meną yra svarbiausias. Sėkmingų kūrybos rezultatų siejimas su savo tikrąja tapatybe yra skirtas žmogaus ego, kurio glostymu jaunasis menininkas stengiasi neužsiimti. Tuo tarpu jis daro dalykus, kuriems yra talentingas. „Tas, kuris piešia“ rimtai į piešimą pradėjo žiūrėti dar būdamas 16 metų, kai pastebėjo turintis tam pašaukimą. Tiesa, šis menas jo gyvenime atsirado šiek tiek anksčiau: „Į dailės pamokas ar būrelius eidavau kaip į kokią koncentracijos stovyklą – mintis, kad reiks piešti tai, ką lieps arba tai, kas padėta tau prieš nosį, mane tiesiog gąsdindavo. Tuo metui galvojau, jog reikia stoti į aktorystės studijas, tačiau, būdamas dar 14 metų, vietoje apmokėjimo už laipiojimo būrelį, nusipirkau juodų purškiamų dažų. Net nelabai supratau kam jie man, bet vos pabandęs papurkšti ant sienos Naujoje Vilnioje, supratau – tai yra kažkas, ko iki šiol man gyvybiškai trūko.“
Vaikinas sako, jog labiausiai graffiti jį susižavėjo tuo, jog šiame gatvės meno pasaulyje tokių taisyklių kaip realiame nėra daug, o aplinkiniai negali diktuoti, ką ir kur piešti: „Šios neribojamos galimybės tarsi „išlaisvino pirštus“, jei galima taip išsireikšti. Trumpai tariant, nuo pirmo papurškimo net nepastebėjau, kai piešimas virto ne tik hobiu, aistra ar pajamų šaltiniu, bet užvaldė gyvenimą. Dabar sunkiai pavyksta įsivaizduoti save užsiimantį kitokiais dalykais.“
Lietuvoje, kitaip nei vakaruose, į graffiti žvelgiama konservatyviai
Jokia naujiena tai, jog Vakarų šalyse į gatvės piešinius žvelgiama tarsi į meną – daug laisviau ir labiau įvertinant bei įžvelgiant kultūrinę pridėtinę vertę. Tuo tarpu Lietuvoje graffiti piešėjams erdvės kuriamos, regis, gana neintensyviai. Užsakovų ar projektų rengėjų beveik nedaugėjo – visgi požiūrį pakeisti greitai nėra paprasta. Tačiau daugiau nei prieš metus „Tas, kuris piešia“ gavo pasiūlymų bei sutiko dirbti su keliais Vilniuje gerai žinomais stambiais projektais: „Labai džiugu, kad skirtingo profilio įmonės įsitraukia į šį žaidimą, kurio metu vietoje klijuojamų „print‘ų” ar tiesiog plakatų sukuriame kažką spalvoto, nestandartiško, urbanistiško. Prie rimtų ir stambių projektų dirbantys jauni menininkai gauna galimybę daug ko išmokti. Šiais metais, padedamas nekilnojamo turto projekto „Koriai“, veikiančio Šnipiškėse, tai pat išmokau porą pamokų: apie projektų rašymą, jų įgyvendinimą, įsigilinant į Lietuvos kultūrinį paveldą ir ne tik.“
„Tas, kuris piešia“ pasakoja, kokia nuostaba aplankė išsiaiškinus, kiek įmonėms kainuoja atsispausdinti plakatus ant tvorų sienų: „Negalėjau patikėti... Vien tam, kad įgyvendinti kažką, kas atrodo kaip standartinė reklama, kainuoja tiek pat, kaip vieno neblogo menininko piešinio įgyvendinimas. Jeigu kiekviena statybų įmonė, kuriai tenka kažką spausdinti, suteiktų pinigų, pavyzdžiui, sienų piešinių konkursams, manau, laimėtų visos pusės. Miestas taptų išvaizdesnis, piešiniai reprezentuotų ir reklamuotų jį, o gyventojams taptų maloniau praeiti greta statybviečių. Beje, ant „Korių“ pastato statybas ir likusią miesto dalį atitveriančios sienos vizualizacija gimė vos per tris susitikimus – lyg per sviestą nupiešėme idėją. Labai svarbu, kai klientas leidžia nupiešti piešinį savaip, tuomet kažkas paprasto tampa labai gražiu, išskirtiniu dalyku. Tiesa, tai ne tik džiugina menininką, klientą, bet, kaip ir „Korių“ projekto pavyzdyje, visą miestą.“
Pašnekovas taip pat priduria, jog projekto „Koriai“ vystytojai rūpinasi ne tik Šnipiškių rajono tvarka bei plėtra, bet ir domisi šios miesto dalies kultūriniu paveldu, jo autentika. Todėl statybų atitvarą puošiančiame, iš pirmo žvilgsnio Vilniaus urbanistinę pusę atksleidžiančiame piešinyje rasite ne vien dangoraižius ar iškilius ir didžiausius architektūrinius, kultūrinio paveldo statinius, bet ir Šnipiškių atmosferą bei grožį atkartojančias detales – pavyzdžiui, gamtos epizodus ar autentiškas langines.
„Lietuvoje kūrėjų netrūksta, tačiau trūksta erdvės reikštis ir bent minimalaus finansavimo – sako vaikinas, gyvenantis iš legalaus gatvės menininko darbo. Nekilnojamo turto prekinis ženklas „Koriai“ buvo vieninteliai, kurie, man piešiant ant tvoros, neklausė „O gal galima darbą padaryti už dažus?“. Tada gali vertinti, kad šie projekto vykdytojai miestą siekia urbanizuoti, rūpinasi jo grožiu ir gerove. Tuomet menininkas jaučiasi laisvas ir gali kurti grožį. O ir unikalus darbas visuomenėje vis labiau vertinamas už užsakovų pateiktą, reklamai skirtą ir primityvų paveikslą. Jei labiau vertingas ir visuomenėje gerbiamas visgi labiau yra menininkas, kodėl reikėtų pirkti kažką brangaus, neturinčio išliekamosios vertės ir fiktyvaus? Galbūt laikas į gatvės meną pažvelgti europietišku žvilgsniu ir suvokti jį kaip į vertingą meną?“
