Neseniai įkurta viešoji įstaiga „Kinometras“ pasišovė sugrąžinti kiną į Kalvarijų g.85 įsikūrusį pastatą.
Nepriklausomybės pradžioje jis buvo privatizuotas, čia veikė televizijos studija, o po to klubai „Brodvėjus“, „New York“ ir „Legendos“.
Pirminė 1954 m. pastatyto pastato paskirtis buvo būtent kino teatras. Kai kurie vyresni vilniečiai pastatą iki šiol vadina tik „Tėvynės“ kino teatru.
2002 m. renovuotas neoklasicistinio stiliaus pastatas į visuomenės akiratį vėl pateko šių metų balandžio mėnesį, kai internete pasirodė jo pardavimo skelbimas. Savininkai prašo 990 tūkst. eurų.
Šią sumą surinkti pasišovė žinomo dokumentinių filmų režisieriaus Audriaus Stonio, jo dukros, taip pat dokumentinius filmus kuriančios Marijos Stonytės ir garso režisieriaus Manto Kazlausko įkurta viešoji įstaiga „Kinometras“.
Jie norėtų šį pastatą nupirkti, įkurti kino centrą ir netgi grąžinti pastatui „Tėvynės“ pavadinimą. „Tėvynė“ įeis į istoriją kaip pirmasis atkurtas kino teatras Lietuvoje“, – rašoma įstaigos internetiniame puslapyje.
„Kinometro" vadovas M.Kazlauskas 15min pasakojo, kad mintis įkurti tokį centrą brendo jau seniai. Svarstyta galimybė nupirkti seną kino teatrą, jei toks būtų pardavinėjamas, taip pat diskutuota apie naujo pastato statybas. Visgi ant prekystalio atsidūręs buvęs „Tėvynės“ kino teatras menininkų vizijoje viską sustatė į vietas. Šiuo metu parduodamame objekte renginiams skirta net 1233 kvadratinių metrų erdvė.
„Panevėžyje kino teatrą tiesiog nugriovė. Kiti teatrai Vilniuje buvo uždaryti. Dabar mes turime galimybę kažką atkurti ir tuo pačiu padaryti daugiafunkcinį objektą, kuris būtų svarbus kultūros bendruomenei. Jame būtų vykdomos ir ne pelno siekiančių organizacijų programos, ir neatlygintini renginiai jauniems kino kūrėjams“, – sakė M.Kazlauskas.
Ieško partnerių išskirtiniam kino teatrui
Beveik 1 mln. eurų siekianti pastato kaina menininkų negąsdina, tačiau finansiniai klausimai dar neišspręsti. „Turime nemažai savo lėšų, bet jų nepakanka. Esame naujai įsteigta viešoji įstaiga, todėl neturime pakankamai pajamų, kad gautume paskolą. Ieškome privataus sektoriaus finansuotojų, kas galėtų suteikti paskolą arba paramą. Dar kalbėsimės su Kultūros ministerija, su Vilniaus miesto savivaldybe“, – sako M.Kazlauskas.
Tai, kad pakankamai arti miesto centro esantis pastatas iki šiol nebuvo nupirktas verslo atstovų, pašnekovas aiškina griežtais paveldosaugos reikalavimais. Naujasis šio pastato savininkas ar jo nuomininkas iš esmės galėtų jį naudoti tik pramoginėms veikloms. Keisti išplanavimą ar esminius architektūros elementus draudžiama, tad, pavyzdžiui, biurų čia būti niekaip negalėtų.
„Šis objektas yra tinkamiausias mūsų veiklai. Aišku, kino teatro paskirtis jau seniai pakeista, bet problemų ją grąžinti nebūtų. Mes patys turime nemažai lėšų ir daug kino įrangos už didelę sumą. Ją galėtume sumontuoti ir pritaikyti būtent šiam naujam kino centrui“, – sako M.Kazlauskas.
Įsigyti pastatą būtų tik pirmasis žingsnis – vėliau reikėtų užsitikrinti pastovias pajamas. Žinoma, kino rodymas privalėtų būti viena tokių veiklų. Didžiausiu būsimo kino teatro išskirtinumu turėtų tapti tai, kad jis būtų skirtas tik dokumentiniams filmams.
Be to, kino teatre nebus galimybės įsigyti spragėsių, kino salėje bus draudžiama valgyti. Visgi foje žadama galimybė nusipirkti gėrimų ir užkandžių.
„Tai nebūtų tiesiog kino rodymas – prieš seansą filmas būtų pristatomas, papasakojama apie kūrimo užkulisius, idėją, kaip buvo nutarta jį sukurti. Taip būtų edukuojamas ir pats žiūrovas. Išskirtiniai kino seansai turėtų pritraukti žiūrovus, o mūsų kino bendruomenė yra tikrai nemaža“, – sako M.Kazlauskas.
Kino teatre žadama per metus surengti 532 dokumentinio kino seansus ir pritraukti per 110 tūkst. žiūrovų.
Vis dėlto, pašnekovas priduria, kad tai nebūtų pagrindinės kino centro pajamos. „Mūsų pagrindinės pajamos būtų iš edukacinės, kultūrinės veiklos ir filmų postprodukcijos, jos padėtų išsilaikyti naujam centrui. Pastato patalpose esame numatę montažines, spalvų korekcijos, garso įrašymo bei garso dizaino studijas, o finalinis garso apdirbimas vyktų kino teatro salėje“, – viziją piešia jis.
Tiek M.Kazlauskas, tiek su 15min kalbėjusi objekto pardavimui tarpininkaujanti įmonės „Capital“ nekilnojamo turto brokerė Vlasta Maslinskienė sakė, kad pastato Kalvarijų g.85 ateitis galėtų paaiškėti per pora artimiausių mėnesių.
Komercinio kino teatro atstovas: bus labai sunku
15min kalbintas Lietuvos respublikos kino rodytojų asociacijos atstovas ir „Multikino“ rinkodaros vadovas Raimundas Bilinskas teigė, kad apie kolegų planus iki šiol nieko nežinojo, tačiau linkėjo sėkmės. Anot jo, tokios iniciatyvos yra geros, nes galima pasitikrinti kam kaip sekasi, o rinkai tokios naujovės irgi padeda, nes edukuoja žiūrovą.
Vis dėlto edukacinės ir filmų kūrimo paslaugos greičiausiai iš tiesų turėtų smarkiai į viršų tempti finansinę atgimusios „Tėvynės“ pusę, nes dėl dokumentinio kino rodymo atsiperkamumo R.Bilinskui kyla rimtų abejonių. Be to, į pažadą per metus į tokių filmų seansus pritraukti 110 tūkst. žiūrovų jis žvelgia labai skeptiškai.
Norint pasiekti „Kinometro“ išsikeltą tikslą, kiekvieną dieną reikėtų pritraukti po 273 žiūrovus. „Reikia atsižvelgti, kad vasarą Vilniuje gyvenantis intelektualaus turinio žiūrėtojas išvažiuoja į sodybas. Jo čia nėra. Jūs prarandate tris mėnesius, vadinasi, prie planuojamų 300 žmonių per dieną reikia pridėti dar 75. Tada vidurkis išauga iki beveik 400 žmonių. Statistiškai sudėliojus tai žiauriai rizikingas dalykas ir be pagalbos, fondų, projekto rašymo – be šansų“, – perspėjo R.Bilinskas.
Kitas aspektas – mažas pačių dokumentinių filmų populiarumas. Lietuvos kino teatrų repertuare dominuoja vaidybiniai filmai. Dokumentiniai filmai, pašnekovo teigimu, įprastai beveik neatsiperka, įvairūs nekomerciniai festivaliai ir projektai išsilaiko tik gaudami ES ir Kultūros tarybos fondo finansavimą.
„Dokumentiką Lietuvos kino centras tikrai noriai finansuoja ir Lietuvos dokumentalistai, mano nuomone, yra stiprūs. Juos žiūrėti verta ir reikia. Jeigu jie bandys atsivežti užsienio geros dokumentikos, tai praturtins mūsų šalies kino pasiūlos asortimentą. Tik ar bus tiek žmonių, kurie tai pažiūrės?“, – svarstė R.Bilinskas.
Jis taip pat pridūrė, kad, žvelgiant į ilgesnę perspektyvą, neatrodo kad dokumentinių filmų populiarumas didėja. Lietuvoje jis išlieka gana banguojantis – gerą filmą pažiūri daugiau žiūrovų, ne tokį gerą – mažiau.
„Dokumentinių filmų lankomumas nėra didžiulis. Mes turime keletą lietuviškų sėkmės istorijų su „Sengire“, filmu apie Rūtą Meilutytę „Rūta“, rezistencijos filmai visąlaik būna populiarūs. Giedrės Žickytės filmai dabar ant bangos. Visi kiti filmai yra autoriniai, festivaliniai ir skirti siauresnei auditorijai. Vilniuje tam užteka „Skalvijos“ kino teatro, bet jei atsiras nišinis, specializuotas kino teatras, sėkmės, galbūt pavyks“, – sakė R.Bilinskas.
Kino teatro lokaciją pašnekovas vertino palankiai, nes ji pasiekiama viešuoju transportu. Tiesa, jis skaičiuoja, kad 150 žiūrovų į vakarinius seansus atvyksta su bent 50 automobilių, tad gali tekti atsižvelgti ir į automobilių stovėjimo klausimą – greičiausiai stovėjimo vietomis jie turės dalintis su aplinkinių namų gyventojais ir šalimais esančios parduotuvės lankytojais.
Apie maistą kino teatre kiekvienas, ko gero, turi savo nuomonę. Nors spragėsių „Tėvynėje“ pardavinėti neplanuojama, R.Bilinskas patartų įsirengti bent jau nedidelę kavinukę, kur prieš ar po seanso žiūrovai galėtų susirinkti diskutuoti.
„Bet kokios pajamos kino rodyme yra svarbios. Tai nėra ultra pelningas verslas. Visi kino teatrai balansuoja ant 5-10 proc. pelningumo ribos. Nuostolio grėsmė visados tau alsuoja į nugarą. Turi labai stipriai subalansuoti visus savo kaštus, sąnaudas, pajamas, kad per metus nenuvažiuotum į didelį minusą“, – kalbėjo jis.
