Štai teismo sprendimas dėl vadinamojo žuvų restorano ir jachtininkų viešbučių Juodkrantėje nugriovimo įsiteisėjo dar 2010 m. Žuvų restoranas nugriautas 2013 m., o jachtininkų viešbučiai dėl nesibaigiančių teismo procesų tebestovi ir dabar. Teismo procesai šios kategorijos bylose iš tiesų trunka labai ilgai – nuo kelių iki net keliolikos metų. Galima tik įsivaizduoti, kiek visa tai kainuoja, o kur dar pačios statinių griovimo išlaidos bei nuostoliai savininkui netekus nuosavybės. Tačiau kas rezultate lieka kaltas ir apmoka sąskaitas?
Paprastai teismo procesus dėl išduotų statybą leidžiančių dokumentų panaikinimo inicijuoja prokuratūra ar kiti viešąjį interesą ginti įgalioti subjektai. Atsakovais bylose dalyvauja statybą leidžiančius dokumentus išdavusios ar jų suderinime dalyvavusios institucijos. Dažniausiai savivaldybių administracijos, tam tikrais atvejais Nacionalinė žemės tarnyba, Aplinkos apsaugos agentūra ir kitos institucijos, kurios pagal kompetenciją kažkur „pridėjo ranką“ prie neteisėto statybą leidžiančių dokumentų išdavimo.
Pagal statybos įstatymą ir nusistovėjusią teismų praktiką įpareigojimas nugriauti statinius paprastai numatomas statinio savininkui (valdytojui ar naudotojui). Kai šis teismo sprendimo neįvykdo, įpareigojimas nugriauti peradresuojamas Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai. Tačiau, paties įpareigojimo nugriauti priskyrimas statytojui ar inspekcijai nereiškia, jog būtent šie subjektai turi prisiimti ir statinių griovimo išlaidas.
Pastaraisiais metais situacija klostosi statytojų naudai, nes nusistovi teismų požiūris, jog neigiamos pasekmės dėl statinių nugriovimo, kai buvo panaikinti išduoti statybą leidžiantys dokumentai, turi tekti ne statytojui, o šiuos dokumentus neapdairiai išdavusioms ar jiems pritarusioms institucijoms. Toks požiūris ypač pradėjo ryškėti po Lietuvai nepalankiai pasibaigusių teismo procesų Europos Žmogaus Teisių Teisme (pavyzdžiui, Misiukonis ir kiti prieš Lietuvą; Tumeliai prieš Lietuvą), kuriuose aiškiai pažymėta, kad riziką, atsirandančią dėl valstybės institucijos klaidų, privalo prisiimti pati valstybė, ir klaidų negalima taisyti suinteresuotų asmenų sąskaita.
Paprastai statytojas tarp „kaltųjų“ patenka, jeigu buvo labai neapdairus ir statyti siekė ten, kur buvo didelė rizika.
Po Europos Žmogaus Teisių Teismo pasisakymų byloje Tumeliai prieš Lietuvą, nacionaliniai teismai daugiau dėmesio pradėjo skirti situacijos dėl statybą leidžiančių dokumentų panaikinimo „kaltųjų“ paieškai. Dabar paprastai šis klausimas turi būti išspręstas pačioje pagrindinėje byloje dėl statybą leidžiančių dokumentų panaikinimo, taip siekiant bent kiek pagerinti statytojo situaciją, kad dėl griovimo išlaidų priteisimo (išlaidų paskirstymo) jam nebereikėtų inicijuoti dar vieno ilgo teismo proceso. Byloje pripažinus statybą leidžiančius dokumentus negaliojančiais ir nusprendus, kad jie turi būti nugriauti, teismas turi nustatyti, kurios institucijos ir kokiu laipsniu kaltos dėl to, kad statytojui neteisėtai buvo išduoti statybą leidžiantys dokumentai, taip pat kiek prie pačios situacijos prisidėjo ir pats statytojas.
Paprastai statytojas tarp „kaltųjų“ patenka, jeigu buvo labai neapdairus ir statyti siekė ten, kur buvo didelė rizika, kad negalima statyti arba net apie šį negalėjimą statyti žinojo, pateikė neteisingus duomenis ar net darė neteisėtą poveikį valdžios institucijoms. Rezultate įvyksta žaidimas procentais. Pavyzdžiui, teismas sprendime nurodo, kad savivaldybės administracijai tenka 40 procentų atsakomybės, dar porai institucijų ir pačiam statytojui – po 20 procentų. Tai reiškia, kad tokiu procentu kiekvienas subjektas ir turi nešti išlaidų, kylančių dėl statinio nugriovimo, naštą.
Tačiau „kaltųjų“ nustatymas toje pačioje byloje, kurioje naikinami statybą leidžiantys dokumentai nėra „panacėja“, apsauganti nuo papildomo teismo proceso, siekiant griovimą organizavusiam statytojui realiai atgauti patirtų išlaidų dalį. Kilus ginčui dėl išlaidų dydžio ir nepasiekus susitarimo su kitais „kaltaisiais“ subjektais, vis tiek galiausiai tenka kreiptis į teismą. Juk nenugriovus statinio paprastai nėra galimybės tiksliai pagrįsti griovimo išlaidų dydžio, kad šį klausimą pilnai būtų galima išspręsti byloje dėl statybą leidžiančių dokumentų panaikinimo (kurioje, natūralu, pagrindinis dėmesys būna skiriamas ne griovimo išlaidoms, o apskritai griovimo išvengimui). Be to, procentų padalijimas savaime neišsprendžia klausimo ir dėl nuostolių atlyginimo – juk statytojas netenka nuosavybės, už kurią sumokėjo statydamas. Žinoma, tobulu atveju visi su statinio neteisėtumu ir griovimu susiję klausimai turėtų būti išsprendžiami vienoje byloje. Deja, gyvenime taip nėra. Tad dažniausiai statytojui praėjus vieną teismų maratoną dėl statybą leidžiančių dokumentų panaikinimo, tenka eiti naują, siekiant prisiteisti iš „kaltųjų“ nuostolius dėl statinio nugriovimo bei prarastos nuosavybės, pagal jau nustatytus „kaltės procentus“.
Ir pastaraisiais metais šią kainą vis dažniau „apmoka“ nebe patys statytojai.
O nuostoliai paprastai yra labai dideli. Vien griovimo išlaidos neretai sudaro nuo keliolikos iki keliasdešimt tūkstančių eurų ir daugiau, o kur dar nuostoliai dėl prarastų statinių. Skaudžiausios pasekmės tenka toms savivaldybėms, kuriose dėl tam tikrų saugomų teritorijų reglamentų, statybos reglamentuojamos griežčiausiai – Neringos, Trakų, Druskininkų savivaldybės. Tačiau tai gana nedidelės savivaldybės, su sąlyginai nedideliais biudžetais, tad pasekmės tokioms savivaldybėms patekus tarp „kaltųjų“ iš tiesų yra labai skaudžios. Štai už „žuvų restoraną“ iš Lietuvos valstybės ir Neringos savivaldybės administracijos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sprendimu solidariai priteistas 1,15 mln. eurų žalos atlyginimas. 2021 m. – dar 1.18 mln. eurų už „jachtininkų viešbučius“. „Nidos seklyčios“ komplekso savininkas viešumoje kalbėjo apie ketinimą reikšti ieškinius 2.5 mln. eurų sumai. Galima įsivaizduoti, ką tokie ieškiniai reiškia Neringos savivaldybei, kurios 2021 m. biudžeto pajamos sudaro apie 11 mln. eurų.
Tad valdžios institucijų klaidos išduodant neteisėtus statybą leidžiančius dokumentus, pražiūrint tam tikrus draudimus ir dedant parašą neapgalvotai, kainuoja labai daug. Ir pastaraisiais metais šią kainą vis dažniau „apmoka“ nebe patys statytojai. Tačiau tokios „pamokos“ neišvengiamai moko valdžios institucijas atidumo išduodant statybą leidžiančius dokumentus.
