Nors vėdinimo su šilumogrąža (rekuperacijos – red.) sistema Lietuvoje turės būti įdiegta kiekviename gyvenamosios paskirties pastate, tačiau netolimoje kaimynystėje esančioms Skandinavijos šalims tokie reglamentai – anaiptol ne naujiena.
„Sergančio namo sindromu“ jau 8-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečio metu imti vadinti pastatai, dėl kurių vėdinimo disfunkcijų pastatuose dirbantiems ar gyvenantiems žmonėms sutrikdavo sveikata.
„Vėdinimas yra vienas svarbiausių gerbūvio elementų. Žmogus nevalgęs gali pragyventi ir mėnesį, o štai nekvėpavęs – tik kelias minutes. Jeigu mes kvėpuojame užterštu oru, tai turi neigiamos įtakos mūsų sveikatai“, – pastebi inžinierius, UAB „Amalva“ techninis konsultantas Rimantas Kaulakys.
Vėdinimas yra vienas svarbiausių gerbūvio elementų
Prisimindamas sovietmečio laikus pašnekovas juokauja, jog tuo metu vėdinimas buvo neblogas tiesiog savaime: „Langai buvo šleivi, kiauri, ir kai vėjas papūsdavo, tai susidarydavo labai geras vėdinimas. Tačiau kai visi ėmė dėtis plastikinius langus, vėdinimas faktiškai dingo. Būstai tapo hermetiniai, ir teko ieškoti mechaninio, priverstinio vėdinimo išeičių“
Taps savaime suprantamu dalyku
Tačiau kas gi yra tas mechaninis vėdinimas, ir kiek kainuoja jo įrengimas? „Mechaninis vėdinimas, reiškia, jog patalpoje yra įdiegiami ventiliatoriai, kurie dirbtinai sukelia oro slėgio skirtumus tam, kad šis judėtų, – į klausimą atsako R.Kaulakys. – Tačiau to neužtenka. Tam, kad nebūtų prarandama šiluma, vėdinimo įrenginiuose taikomas šilumogrąžos principas, taip pat vyksta oro valymas (filtravimas).“
Tokio vėdinimo metu iki 95 proc. šalinamo oro šilumos yra grąžinama į vėdinimo įrenginį ir panaudojama tiekiamam lauko orui pašildyti. Taigi, priklausomai nuo pasirinkto vėdinimo įrenginio efektyvumo, galima sutaupyti net iki 95 proc. šilumos, kurią, esant natūraliam vėdinimui, išleistume pro atvirus langus.
Šių sistemų kainos (su montavimo darbais) šiuo metu siekia apie 3 – 5 tūkst. eurų. „Suma nėra maža, tačiau procentaliai tai sudaro tik nedidelę namo ar buto kainos dalį. Juk apskritai inžinerinės sistemos nėra pigios – ar tai būtų šildymas, ar kondicionavimas“, – teigia pašnekovas.
priklausomai nuo pasirinkto vėdinimo įrenginio efektyvumo, galima sutaupyti net iki 95 proc. šilumos, kurią, esant natūraliam vėdinimui, išleistume pro atvirus langus
Tačiau inžinierius pastebi, jog pradėjus diegti rekuperacines sistemas visuose naujos statybos gyvenamosios paskirties pastatuose, įrenginių kainos kris: „Anksčiau gal tai buvo prabangos klausimas, bet praeis dar keli metai, ir tai taps savaime suprantamu dalyku, kaip kad dujų katilas.“
Tiesa, šiuo metu planuojantiems statybos darbus R.Kaulakys pataria apie vėdinimą su šilumogrąža pagalvoti iš anksto, nes įrengtame name ar bute papildomai įdiegti rekuperaciją yra žymiai sudėtingiau ir brangiau.
Be to, inžinieriaus teigimu, būstai, kurie nuo kitų metų turės įdiegtas vėdinimo su šilumogrąža sistemas turės žymiai didesnę vertę nei tie, kuriuose rekuperacijos nebus: „Žmonės greitai pajus geresnę gyvenimo kokybę ir tikrai nenorės mokėti tų pačių pinigų už mažesnę vertę.“
Galimi keli sprendimo būdai
Anot R.Kaulakio, diegiant vėdinimo su šilumogrąža sistemas yra galimi keli sprendimai: „Vėdinimas gali būti centralizuotas ir visiems bendras arba decentralizuotas, t. y. paskirstytas kiekvienam butui individualiai. Decentralizacijos lygis gali būti dar aukštesnis – kai kiekviena patalpa ar kambarys turi po atskirą sistemą.“
Įrenginėjant daugiaaukštį pastatą galima įdiegti centralizuotą vėdinimą visame pastate: ant stogo yra statomas vėdinimo įrenginys, o nuo jo yra išvedžiojami ortakiai, aprūpinantys būstus šviežiu oru.
„Tokie sprendimai labai populiarūs įrengiant ofisus ir visuomeninės paskirties patalpas, tačiau visiškai nepopuliarūs kuriant butus. Pagrinde dėl to, jog tuomet tampa neaišku, kaip ir pagal ką visiems paskirstyti mokesčius ir vesti apskaitą“, – silpnąsias centralizuoto vėdinimo puses atskleidžia inžinierius.
Alternatyvus sprendimas – įrengti decentralizuotą vėdinimą, kuomet kiekvienas būstas turi po savo individualią vėdinimo sistemą. „Tai dažniausiai būna patrauklesnis variantas, kadangi kiekvienas gali pasireguliuoti pagal save, kaip kad turint autonominį šildymą“, – priduria R.Kaulakys.
Kaip jau buvo minėta, atskirą decentralizuotą vėdinimo sistemą galima įrengti ir kiekvienoje būsto patalpoje. Tačiau inžinierius šio sprendimo kol kas siūlo atsisakyti: „Mini-rekuperatoriai iš dalies atlieka savo funkciją, tačiau turi labai rimtų trūkumų – dar nėra neišspręsti triukšmo klausimai, ir jeigu vėjas stipresnis, jie pučia šaltą orą. Taigi, čia irgi vyksta kova tarp įvairių idėjų ir technologijų.“
Mitai apie energijos eikvojimą
„Kadangi vėdinimas su rekuperacija Lietuvoje yra santykinai naujas dalykas, nemažai šioje srityje dirba savamokslių (ypač montuotojų), dėl kurių kvalifikacijos trūkumo buvo neišvengta klaidų. Nuo jų nukentėję gyventojai dažniausiai ir ėmė kurti mitus“, – tokį susirūpinimą išsako R.Kaulakys.
Pasak inžinieriaus, pagrindinė klaida, lemianti energijos eikvojimą, – neteisingai pasirinktas įrenginys, kuris žiemą dažnai užšąla, dėl ko ženkliai išauga eksploatacinės sąnaudos.
pagrindinė klaida, lemianti energijos eikvojimą, – neteisingai pasirinktas įrenginys
„Tarkime, vidutinio dydžio patalpoms (100 m2) teisingai parinktas šiuolaikinis vėdinimo įrenginys, dirbdamas ne pilnu našumu, turėtų sunaudoti ne daugiau elektros energijos nei viena elektros lemputė (50W)“, – pateikia pavyzdį specialistas.
Kitas dažnai pasitaikantis atvejis – neteisingi nustatymai automatikoje, arba funkcijų, skirtų energijos taupymui, nebuvimas, kas sukelia didesnį energijos vartojimą.
„Problema gali būti iš esmės neteisingai suprojektuota vėdinimo sistema, t.y. sumažinti ortakių bei oro išleidėjų diametrai. Todėl svarbiausia kuriant projektą, ir renkantis įrenginius – kreiptis į patyrusius specialistus“, – teigia R.Kaulakys.
