Su pašnekove susitinkame jos išsinuomotame name-laive, kuris, vos tik įžengus, nustebina savo jaukumu: virtuvė su įvairiais rakandais, nedidelė svetainė, antrame aukšte – du miegamieji. „Vieta padaryta maksimaliai ekonomiškai, išnaudojant erdves, kur gali pasidėti, saugoti daiktus, kad esant lingavimui arba bangavimui jie neiškristų“, – paaiškina V.Masteikienė.
Indus plauna su garstyčiomis, drabužius skalbia mieste
V.Masteikienė sprendimą persikelti į namą-laivą priėmė po skyrybų, kai teko atsakyti į klausimą, „ko nori ir ką daro.“ Ji pasakoja seniai žinojusi, kad nori namo ant vandens – mokantis Nyderlanduose jai ši koncepcija labai patiko, tad po skyrybų ėmė domėtis ir klausinėti, kaip įgyvendinti šį norą.
„Kai kalbi, ieškai, tai ir atsiranda. Man pavyko po netrumpų derybų šitą namą-laivą išsinuomoti vieneriems metams. Prieš pradėdama galvoti apie kažką savo turėsiu vienerius metus laiko pamatyti, kaip tai atrodo ne sezono metu, nes daug kam tai patinka sezono metu. Tuo metu yra tikrai lengviau“, – atvirauja V.Masteikienė.
Namas-laivas, kaip pasakoja moteris, yra registruota transporto priemonė, tad užsidėjus variklį galima judėti. Tačiau moteris būna vienoje vietoje.
Čia ji būna viena arba su dukra ir šunimi, tačiau pašnekovė juokiasi, kad gyvūnui čia nelabai patinka. „Jam čia sunku. Keistai čia jaučiasi“, – kalba moteris.
Prieš apsigyvenant laive reikėtų žinoti kelis dalykus, pavyzdžiui – čia nėra karšto vandens. Pasak pašnekovės, apribojimai, su kuriais tenka susidurti, vieniems žmonėms gali atrodyti iššūkis, kitiems – tiesiog nepatogumas.
Turi čia pagyventi, nes labai dažnai būna, kad „aš norėčiau“ skiriasi nuo „aš galiu“.
„Dabar porą dienų lyja, tai pamačiau, kaip čia yra, kai drėgnoka, kai nedžiūsta drabužiai. Turi čia pagyventi, nes labai dažnai būna, kad „aš norėčiau“ skiriasi nuo „aš galiu“, – pasakoja moteris.
Geriamąjį vandenį čia taip pat reikia atsinešti, tad kiekvieną dieną ji grįžta mažiausiai su 5 litrais vandens. Prausimuisi ir indų plovimui reikia naudoti dalykus, kurie neputoja. Tam pasitelkiamos garstyčios, soda. Galvos plovimui ji naudoja ekologišką šampūną, kuris mažai putoja. O drabužius skalbtis tenka miesto skalbyklose, nes name-laive nėra skalbimo mašinos.
„Yra tam tikrų dalykų, kurie keičia gyvenimo būdą, tam reikia pasiryžti“, – akcentuoja „Raudonajame kryžiuje“ su migrantais dirbanti V.Masteikienė.
Paklausus, kiek kainuoja išsinuomoti baržą vieneriems metams, pašnekovė šypsosi: „Nenoriu apie tai kalbėti.“ Tačiau tuoj pat išduoda – šiai svajonei teko paskirti atostogų biudžetą.
„Šiemet atsisakiau atostogų tam, kad galėčiau turėti galimybę visus metus gyventi taip. Mano atostogų biudžetas buvo skirtas metinėms atostogoms ant vandens“, – sako moteris.
Taip V.Masteikienė gyvena dar neseniai – apie du mėnesius, tad, anot jos, kiekviena diena yra kelionė.
„Aš jaučiuosi, kad keliauju, nes žmonės, kurie ateina ir su kuriais susipažįstu, yra labai nauji, susiję su vandeniu. Tikrai yra keliavimas per gyvenimą kasdienoj“, – kalba V.Masteikienė.
Jos gyvenamoji vieta turi ir adresą, tačiau šiuo klausimu jau pasitaikė ir kuriozinių situacijų.
„Aš papuoliau į autoįvykį ir susitrenkiau galvą. Atvažiavęs gydytojų ekipažas klausia, kur jūs gyvenate, pasakykite savo adresą. Aš sakau: ten, kur Vilnelė įteka į Nerį. Pačiai labai juokinga ir aš suprantu, kad mane veža šviesti galvos, o atsakymas prie to, kad aš gerai jaučiuosi, irgi neprisideda. Bet iš tiesų čia yra buvusi valtinė ir ji turi adresą. Aišku, geriau skamba, kai sakau, kad gyvenu Neries upėje, bet yra ir adresas“, – juokauja pašnekovė.
Nesinaudoja plaukų džiovintuvu, lygintuvu
Kiek pasišnekėjus, prašau pašnekovės, kad surengtų man nedidelę ekskursiją po savo namus, ji mielai sutinka.
Vos įėjus, stovi spinta, kurioje laikomi drabužiai, batai. Name-laive taip pat yra vandens šildytuvas (vadinamasis „boileris“), o elektra tiekiama iš saulės baterijų. Tiesa, taip gaunamos elektros srovės nepakanka, kad būtų galima naudotis elektriniu arbatinuku, plaukų džiovintuvu, lygintuvu ar įjungti minėtą vandens šildytuvą. Pasak V.Masteikienės, čia gyvendamas turi mokėti būti su mažai daiktų.
Paklausus, koks didžiausias iššūkis gyvenant būste ant vandens, pašnekovė sako: „Paklauskite to manęs po kelių mėnesių, kai ateis šaltasis sezonas.“
„Aš manau, kad tai ir bus tai. Pažiūrėsime. Čia yra dujinis šildymas arba elektrinis – yra du pasirinkimai. Kadangi mano elektra yra gaminama saulės baterijomis, to apšildymui neužtenka. Galima pajungti dujinį šildymą, bet aš dar nepajungiau“, – kalba pašnekovė.
Ji pasakoja, kad vasarą teks keliauti į Žiemos uostą Žirmūnuose, kur prieš žiemą suplaukia Neries laivai, kad žiemos ir pavasario ledonešiai jų nepažeistų.
Čia yra ir tualetas bei vonia, bet praustis joje tenka šaltu vandeniu. Tiesa, pašnekovės tai negąsdina.
„Per karantiną persikrausčiau gyventi į užmiestį, šiek tiek už Vilniaus, tai aš esu įpratusi gyventi šiek tiek asketiškiau, paprasčiau. Jei nėra miesto komforto, tai galiu ir be to. Užtat labai džiaugiuosi kiekvienu atveju, kai nueinu į dušą. Jūs neįsivaizduojate, kai kiekvieną dieną turi karštą dušą, kokio lygio tai malonumas“, – šypsosi moteris.
Ji priduria, kad aplinkosaugininkai nuolat tikrina, kaip laikomasi standartų, ar neteršiamas miestas.
Toliau žengiame į virtuvę – joje stovi orkaitė, ant jos – virdulys, šalimais kriauklė. Virš orkaitės sukabinti virtuvės reikmenys. Čia taip pat yra šaldytuvas, tačiau jis šiuo metu naudojamas kaip spintelė, nes elektros srovės neužtenka jam įjungti. Vis dėlto šaldytuvą pakeičia elektrinis šaltkrepšis.
Kavą geriame prie medinio baro staliuko, ant jo pamerktos gėlės, stovi indas su vaisiais. Virš staliuko kabo šiaudiniai papuošimai. Didžioji dauguma daiktų jau buvo čia prieš moteriai atsikraustant.
Iš virtuvės patenkame į svetainę – čia sėdmaišis, medinis krėslas, sofa ir televizorius. Tiesa, šis – neįjungtas. „Tai dalykas, kurio aš nepasigendu. Kol kas. Gal ateis toks rudens vakaras, kada aš jo norėsiu“, – neatmeta moteris.
Svetainėje ant sienos taip pat pakabintas didelis žemėlapis – stovėdama prie jo pašnekovė „keliauja mintimis.“
„Esu nemažai apkeliavusi su parasparnių sportu. Tai čia žiūriu į tokias vietas, kurios man mažiau žinomos – pavyzdžiui, Afrika arba Šiaurės Amerika. Galima dabar pastovėti vietoje, šitiek apkeliavus“, – mano V.Masteikienė.
Šalia laiptų, vedančių į antrą aukštą – spintos ir spintelės, kuriose sudėti įvairūs daiktai. O antrame aukšte – du miegamieji.
„Dar galima išlįsti ant stogo, pasideginti, bet taip ir nebuvau. Galvojau, kad ten deginsiuosi, bet ir čia užtenka“, – dalijasi moteris.
Namas-laivas turi ir nedidelę terasą – joje stalelis, krėslas ir augalai.
Mėnesį nesakė, kur apsigyveno
O ar aplinkiniai kreivai nežiūrėjo, sužinoję apie tokį jos pasirinkimą? V.Masteikienė tikino, kad yra atvirkščiai – sulaukia didelio palaikymo.
„Aš mėnesį net niekam nesakiau, kur apsigyvenau, ir kad pakeičiau gyvenimo būdą. Suvokiau, kad kai tik pasakysiu, visiems pasidarys taip įdomu, kad bus svečių perteklius. O kadangi darbas yra intensyvus, aš ne visuomet net ir norėdama matyti daug savo draugų galiu juos priimti. Aišku, visiems įdomu, nes tai neįprasta, nauja, įdomu pažiūrėti“, – kalba V.Masteikienė.
Apskritai čia gyvendama ji sulaukia daug dėmesio iš miesto, žmonės domisi, tad reikia apsibrėžti ir nustatyti ribas.
Tiesa, teritoriją saugo sargas, tad tai padeda išvengti ir žmonių dėmesio, ir nepageidaujamo patekimo.
Pasak moters, žmonės domisi ir jos pasiryžimu gyventi taip, kaip norėjai, prisiimti atsakomybę už tai, kad tai yra gyvenimo svajonė.
Jeigu kartais pasirodys, kad tai nebėra mano svajonė, eisiu prie kitos. Bet reikia leisti sau tai padaryti.
„Jeigu kartais pasirodys, kad tai nebėra mano svajonė, eisiu prie kitos. Bet reikia leisti sau tai padaryti. Dalis pažįstamų eina kalbėtis apie tai“, – sako V.Masteikienė.
Ji pasakoja neturinti tikslo čia žūtbūt išgyventi vienerius metus – jei pasirodys, kad žiemą čia bus labai šalta, sprendimą keis. „Turi įgyvendinti savo svajonę, bet man nereikia įrodyti visam pasauliui, kad aš prie –20 išgyvensiu šioje vietoje. Tai turi būti malonu. Ir jei pasirodys, kad negerai, nereikia būti herojumi“, – svarsto moteris.
„Nematytas, neatrastas Vilnius“
Mums kalbantis, girdėti miesto garsai – pravažiuoja troleibusas, greitoji. „Miestą aš girdžiu, tikrai nėra tylu ir ramu. Vyksta gyvenimas, krantinė ir laivai vis labiau atgyja. Čia nėra labai ramu, bet tai ir pliusas, ir minusas. Kartais pats to nežinodamas jau esi įvykių sūkuryje, esi vakarėlyje. Bet tai yra miestas, nesame kažkur ežere ar vidury laukų“, – akcentuoja V.Masteikienė.
Ji neslepia, jog grįžusi namo po darbo jaučiasi lyg patektų į kitą pasaulį.
„Aš išlipu ir pakeičiu matricą. Mano darbas yra dar kita matrica. Dar yra tas namas užmiestyje. Šitai į nieką nepanašu, tai visai kita aplinka. Nematytas, neatrastas Vilnius. Ir man pačiai jis neatrastas, tai mane labiausiai žavi. Už 200 metrų gatvėje važiuoja troleibusai, bet jie važiuoja kažkur kitur ir mato visai kitus vaizdus. O tu esi Vilniaus centre, bet kitoje matricoje“, – įsitikinusi namą-laivą išsinuomavusi moteris.
Nuo bangų, kažkam praplaukiant, esant didesniam vėjui arba lietui namas-laivas susiūbuoja. Tai nutinka ir šio pokalbio metu. „Nieko nėra pastovaus, nuolat keičiasi netgi tavo namo lokacija“, – įvardija V.Masteikienė.
Moteris turi ir kanoją, tad kartais po sunkios darbo dienos sėda į ją ir irkluoja prieš srovę.
„Žmonės turi dviratį, aš turiu kanoją. Nėra taip, kad aš plaukiu iki parduotuvės su kanoja. Krantinėje atsidarė kavinė, tai kada nors pakviesiu save pačią į pasimatymą – su kanoja nusiirsiu, išsitrauksiu batelius, nueisiu į kavinę ir grįžusi parirkluosiu atgal“, – šypsosi moteris.
Ji taip pat kartais sugrįžta į namus užmiestyje, ten turi daržą ir, kaip pati sako, kitų dalykų, kuriais reikia rūpintis.
Pokalbio pabaigoje pašnekovė prasitaria, jog džiaugiasi, kad tokiam sprendimui užteko drąsos ir pasiryžimo.
„Palikti visus praktiška ar nepraktiška, kaip čia viskas bus, gal reikia iškart galvoti apie pensiją ir panašius dalykus, o tiesiog sau leisti įgyvendinti tai, ko norėjai ir gyventi taip, kaip norisi, kaip svajojai", – kalba V.Masteikienė.
