Nagrinėtoje byloje nustatyta, kad ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas su sodo namu ir garažu, o atsakovams – gretimi žemės sklypai. Sklype esančiame sodo name nėra vandentiekio ir nuotekų šalinimo tinklų, todėl ieškovo prašymu buvo parengtas Vieno buto gyvenamojo namo vandentiekio ir nuotekų tinklų supaprastintas statybos projektas, kuriuo siekta sudaryti sąlygas tiekti vandenį ir šalinti nuotekas. Nors vandentiekio ir nuotekų šalinimo tinklai suprojektuoti valstybinėje žemėje, tam tikras projektuojamų tinklų apsaugos zonos plotas patenka ir į vieną iš atsakovams priklausančių žemės sklypų. Dėl to ieškovas, siekdamas įrengti vandentiekio ir nuotekų šalinimo tinklus, privalo gauti atsakovų rašytinius sutikimus dėl papildomų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų taikymo jų žemės sklypo daliai. Ieškovas kreipėsi į atsakovus, tačiau šie atsisakė išduoti sutikimus.
Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas įpareigoti atsakovus duoti rašytinius sutikimus ir nustatyti, kad jei nevykdys šio įpareigojimo, kiekvienas iš atsakovų turės mokėti baudą už kiekvieną pradelstą sutikimo neišdavimo dieną.
Pirmosios instancijos teismas šalių ginčą sprendė ir ieškinį tenkino kaip analogiją taikydamas servitutą reglamentuojančias teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą ieškinį atmesti, nurodydamas, kad ieškovas pasirinko netinkamą teisių gynimo būdą; jis savo teises turėtų ginti reikšdamas reikalavimą dėl servituto nustatymo, tačiau kaip analogija remdamasis servitutą reglamentuojančiomis teisės normomis.
Išnagrinėjęs bylą kasacinis teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme įtvirtintas šių sąlygų nustatymo reguliavimas iš esmės grindžiamas principu, kad teritorija, kurioje taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, gali būti nustatyta tik esant žemės sklypo savininko sutikimui ir atitinkamai atlyginant už specialiųjų žemės naudojimo sąlygų nulemtus teisių ribojimus. Įstatyme įtvirtinti atvejai, kai sutikimas nėra privalomas, tačiau šie atvejai yra išimtiniai, išsamiai apibrėžti įstatymu ir taikomi tik tada, kai įstatyme nurodytos teritorijos nustatomos tenkinant viešąjį interesą. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad jeigu specialiąsias žemės naudojimo sąlygas siekiama nustatyti privataus (o ne viešojo) intereso tikslais, žemės savininko sutikimas dėl šių sąlygų nustatymo yra būtinas.
Kasacinis teismas taip pat pabrėžė, kad galiojantis teisinis reguliavimas suponuoja, jog žemės savininko sutikimas duodamas laisva valia ir šiam sutikimui taikomas sutarties laisvės principas. Tuo tarpu byloje ieškovas siekė, kad teismas įpareigotų atsakovus duoti sutikimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks ieškovo teisių gynimo būdas ne tik kad nėra įtvirtintas įstatyme, bet ir šiam prieštarauja bei yra negalimas.
Kasacinis teismas nurodė, kad Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymas nesuteikia teismui pagrindo teismo sprendimu riboti žemės savininko teises įpareigojant žemės savininką duoti sutikimą, o nagrinėjamos bylos atvejis nepatenka į įstatyme nustatytų viešojo intereso tenkinimo atvejų sąrašą, kai žemės savininko sutikimas yra nereikalingas.
Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad nei CK 1.138 straipsnyje, nei Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nenustatytas toks ieškovo teisių gynimo būdas – įpareigoti atsakovus duoti ieškovo prašomus sutikimus, t. y. įpareigoti atlikti aktyvius veiksmus prieš jų valią. Toks teisių gynimo būdas neatitiktų sutarties laisvės principo; tokio teismo sprendimo realiai nebūtų galima įvykdyti. Atsakovai, neduodami sutikimo, naudojasi savo subjektinėmis teisėmis ir teisės normų bei ieškovo teisių nepažeidžia.
Kasacinis teismas padarė išvadą, kad, atsižvelgiant į servituto, kaip daiktinės teisės, specifinį pobūdį bei į Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme įtvirtintą specialiųjų žemės naudojimo sąlygų esmę, jų prigimtį ir šių sąlygų nustatymo tvarką, nėra pagrindo ieškovo su atsakovais ginčui dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų išspręsti kaip teisinį pagrindą pagal analogiją taikyti servitutui nustatytą teisinį reguliavimą.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ieškovo privatus interesas – jam priklausančios nuosavybės teisės įgyvendinimas taip, kad jis galėtų įsirengti ir naudotis vandentiekio ir nuotekų šalinimo tinklais, gali būti patenkintas tik suteikiant ieškovui teises į svetimą nekilnojamąjį daiktą, t. y. apribojus (suvaržius) greta esančio žemės sklypo savininkų teises naudotis jiems priklausančiu žemės sklypu. Šios žemės sklypo savininkų teisės teismo sprendimo pagrindu galėtų būti apribotos tik nustatant atitinkamą servitutą. Dėl to ieškovo teisės galėtų būti ginamos tik jam reiškiant reikalavimą dėl servituto nustatymo pagal servitutą reglamentuojančias teisės normas.
Kasacinis teismas išaiškino, kad tuo atveju, jei į teritoriją, kurioje taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, patenka kitas žemės sklypas ir šio sklypo savininkas neduoda sutikimo dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų nulemtų ribojimų nustatymo, o įstatyme nurodytos teritorijos nustatymas nepatenka į atvejų, kai žemės savininko sutikimas nereikalingas, sąrašą, suinteresuotas asmuo (žemės sklypo savininkas) savo tinkamo naudojimosi nekilnojamuoju daiktu teises gali įgyvendinti kreipdamasis į teismą, kad jo naudai teismo sprendimu būtų nustatytas servitutas svetimam daiktui (tarnaujančiajam daiktui) remiantis servituto institutą reglamentuojančiomis teisės normomis ir jas aiškinančia kasacinio teismo praktika.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra vienintelis kasacinis teismas įsiteisėjusiems bendrosios kompetencijos teismų sprendimams peržiūrėti. Kasacinio teismo pagrindinė paskirtis – užtikrinti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką valstybėje. Remdamasis procesą reglamentuojančiais įstatymais, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus teisės taikymo aspektu.
