15min kalbinti stambių nekilnojamojo turto plėtros įmonių vadovai patikino, kad jei kalėjimui priklausantys pastatai bus perduoti Turto bankui, o šis skelbtų aukcioną jiems parduoti, jie tikrai svarstytų jame dalyvauti.
Tiesa, Teisingumo ministerija dar žadėjo surengti diskusiją su institucijų atstovais ir verslininkais, aiškintis, ką daryti su atsivėrusia teritorija ir pastatais.
TAIP PAT SKAITYKITE Fotopasakojimą iš Lukiškių kalėjimo
A.Avulis: turi būti balansas tarp kainos ir reikalavimų
„Hanner“ valdybos pirmininkas Arvydas Avulis 15min sakė, kad kol kas teritorijos nėra nusižiūrėjęs, tačiau jį vieta domina. Anot verslininko, nuo įvardytų saugotinų vertybių priklausys, kiek objektas domins rinką.
„Jeigu reikės tiek išsaugoti, kiek dabar yra palikta, tai reikės lakios fantazijos, ką ten padaryti. Arba tai tikrai gali būti egzotika. Egzotinių projektų būna, bet reikia įsivertinti jų riziką. Ten yra daug saugotinų elementų, todėl objektas atrodo vidutinio patrauklumo. Vieta tikrai įdomi ir gera“, – aiškino jis.
A.Avulis įsitikinęs, kad prieš parduodant valstybė ir Turto bankas turi nuspręsti, kas svarbiau – daugiau uždirbti parduodant pastatus su sklypu ar išsaugoti autentiškas detales bei vertingąsias savybes. Nuo to gali priklausyti ir kaina.
A.Avulio vertinimu, Lukiškių kalėjime yra per mažai erdvės atsirasti naujiems pastatams. Tačiau jei bus nuspręsta kompleksą parduoti už žemesnę kainą, tuomet investuotojams tiktų ir dabartinė situacija.
„Dabar viskas priklauso nuo Turto banko, kaip jie turtą įvertins. Sprendžiant iš politikos, kurią dabar matau, jie tikrai nesiruošia ko nors pigiai parduoti, stengiasi nustatyti vos ne maksimalią kainą“, – samprotavo A.Avulis.
M.Vanagas: riziką sumažintų turto pirkimas su idėja
Nekilnojamojo turto plėtros bendrovės „Citus“ vadovas Mindaugas Vanagas taip pat įžvelgia daugybę rizikų.
„Čia yra paveldas, miesto centrinė dalis ir jei čia ką nors darysi, turi iškart planuoti ėjimą į teismus, mitingus ir panašiai. Čia yra didžiausia rizika“, – kalbėjo jis.
M.Vanagas mano, kad prieš parduodant valstybė turėtų padaryti namų darbus – viziją, ką ten galima statyti, kuri būtų suderinta su visuomene bei skirtingomis institucijomis. Vizijai kurti reikėtų konkurso ar kūrybinių dirbtuvių, ir tik tada reikėtų parduoti visą turtą.
„Tokie pastatai kaip cerkvė, kurią komerciškai panaudoti yra sunku, galėtų likti valstybei ar savivaldybei ir veikti kaip koncertų salė, meno galerija. Verslui gali būti pakankamai sudėtinga tokį objektą nusipirkti ir bandyti pritaikyti veiklą, o po to ginčytis su visuomene arba Kultūros paveldo departamentu“, – mano pašnekovas.
S.Putrimas: verslas nenori katės maiše
Kitos stambios nekilnojamojo turto plėtros ir statybos įmonės „Merko statyba“ generalinis direktorius Saulius Putrimas Lukiškių kalėjimo teritoriją vadina patrauklia investicijoms.
„Pati vieta patraukli vystymui ir, jeigu būtų priimtas sprendimas parduoti, mes tikrai svarstytume“, – sakė bendrovės vadovas.
Pasak jo, jiems, kaip vystytojams, labai svarbus aiškumas, ką galima toje vietoje išvystyti. Prieš perkant, verslui svarbu žinoti valstybės, jos institucijų ir miesto valdžios poziciją.
„Pirmiausia svarbu, ką galima nugriauti, ką galima palikti. Turi būti aiškiai pasakyta, kas yra tas tikrasis paveldas ir ką su juo galima daryti. Reikia aiškumo“, – kalbėjo jis.
Pasak S.Putrimo, verslas dažnai susiduria su atvejais, kuomet valstybė parduoda savo nekilnojamąjį turtą, tačiau iki galo nebūna aišku, ką teritorijoje galima daryti. Labiausiai verslas bijo katės maiše, kuriame randa papildomus reikalavimus.
„Buvo atvejų, kai valstybė pardavė turtą, o po to paaiškėjo dar papildomos vertingosios savybės, kurias būtina išsaugoti“, – įsitikinęs pašnekovas.
Be to, Lukiškių kalėjimo teritoriją reikėtų pardavinėti vientisą, neišskaidant į mažesnius sklypus, jei norime geresnio rezultato, sako verslininkas.
„Jeigu ims ir vieną didelę teritoriją suskaidys į mažytes, ir pardavinės daugeliui vystytojų, bus mažiau nuoseklus tas vystymas“, – tikino „Merko statyba“ generalinis direktorius.
D.Dargis: rekonstrukcija brangina projektą 10–15 proc.
„Eikos“ generalinis direktorius Domas Dargis sakė, kad teritorija įmonę labai domina, nes tokių vietų daug nepasitaiko. Bet prieš perkant jam būtų svarbu išsiaiškinti miesto poziciją, koks ir kokių parametrų užstatymas ten būtų galimas bei kokia KPD nuomonė dėl saugomų vertybių.
„Labai daug klausimų susiję su kultūros paveldu, jie savo poziciją turėtų išsakyti viešai, kad būtų aiškumas dėl teritorijos galimybių. Rekonstrukcija arba pastatų išsaugojimas yra labai brangus dalykas, gali kainuoti 10–15 proc. daugiau nei nauja statyba. Toks erdvių pritaikymas apsunkina atsiperkamumą ir gali pabloginti teritorijos vertę. Kuo daugiau saugoma, tuo vystytojai mokės mažiau“, – mano jis.
S.Mekionienė: rizikos NT versle – labai brangios
„Darnu group“ generalinė direktorė Sigita Survilaitė-Mekionienė 15min teigė, kad kol kas įmonė pirkimo nesvarsto.
„Klausimas, mūsų požiūriu, gerokai per ankstyvas – kol kas nėra jokios informacijos apie tai, kaip ir kas galėtų būti parduodama“, – sakė ji.
Anot jos, diskusijos, kas ten galėtų atsirasti, yra beprasmės iki valstybė ir Vilniaus miesto savivaldybė nustatys savo prioritetus. S.Survilaitė-Mekionienė, kaip ir kiti plėtotojai, norėtų sulaukti valdžios namų darbų.
„Pastaruoju metu rinkoje nuolat kyla ginčai dėl projektų vystymo galimybių, susijusių su paveldosauginiais ir kitais specialiaisiais reikalavimais ir ginčai kyla tada, kai objektas jau pradedamas projektuoti. Visi privalomieji reikalavimai turi būti nustatyti iki pardavimo, tik tokiu atveju vystytojai galės teisingai įsivertinti objekto galimybes ir pasiūlyti geriausias sąlygas. Rizikas, ypač mūsų versle, mes vertiname labai brangiai“, – tikino ji.
Paveldosaugos požiūriu viskas įmanoma
Kultūros paveldo departamento (KPD) Vilniaus skyriaus vedėja Gerda Ožiūnaitė 15min sakė, kad departamentas iš plėtotojų tikėtųsi pagarbos paveldui.
„Plėtojant idėją reiktų kompleksiškai įvertinti visų pastatų naudojimo galimybes, paveldosaugos požiūriu visos pritaikymo paskirtys galimos, svarbu, jog idėja nesumenkintų, o išryškintų saugomus pastatus ir jų vertingas dalis“, – tikino ji.
Nors plėtotojai baiminasi papildomų paveldosaugos apribojimų, KPD į situaciją žiūri paprasčiau – visos vertybės ir informacija apie juos įrašytos Kultūros vertybių registre.
Šiuo metu Lukiškių kalėjimas yra saugomas kaip komplekso teritorija, kuriai priklauso 6 dalys: administracinis pastatas, Šv. Mikalojaus Stebukladario cerkvės pastatas, gamybinis pastatas, kalėjimo pastatas, kalėjimo-ligoninės pastatas, tvora ir kontrolinis perėjimo postas.
„Vykdant idėjų ar projektavimo darbus reiktų atkreipti dėmesį į Kultūros paveldo departamento aktą, kuriame nustatytos konkrečios vertingosios savybės pagal atskiras komplekso dalis, šios vertingosios savybės plėtojant idėją ar projektą turi būti išsaugotos, galėtų kisti tik vadovaujantis atliktais atestuotų specialistų tyrimais“, – kalbėjo G.Ožiūnaitė.
Lukiškių kalėjimo komplekse yra ir nevertingų dalių ir jos gali būti griaunamos. Paveikslėlyje žemiau jos pažymėtos mėlyna spalva.
„Jei panagrinėjus atskiras komplekso dalis, pats Lukiškių kalėjimas pastatytas 1904 m. istorizmo stiliumi. Pastatas vertingas savo tūriu, fasadų architektūriniu sprendimu, aukštų išplanavimu, konstrukcijomis ir patalpų architektūrinėmis detalėmis“, – Lukiškių vertingumą paaiškino G.Ožiūnaitė.
Į kultūros vertybių registrą kompleksas įtrauktas nuo 2002 metų.
M.Pakalnis: butų ten neįsivaizduoju
Vilniaus miesto vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis 15min tikino sutinkantis su plėtotojais, kad prieš parduodant turėtų būti išgryninta teritorijos plėtros vizija. Tačiau jis nemato galimybių, kad visą teritoriją tvarkyti apsiimtų valstybė.
„Jei viską padarysime už viešus pinigus, tai turėsime dar vieną brangų objektą, dar vieną muziejų. Klausimas, ar išvis turėsime, nes nesugebame sutvarkyti kad ir kokių Sapiegų rūmų, nežinom, ką su jais daryt. O čia būtų visas kalėjimas. Labai abejoju, kad viešas sektorius su savo ribotais ištekliais tą muziejų galėtų išlaikyti. Scenarijus, kad verslas ten padaro kažkokią veiklą, kuri leidžia visuomenei pamatyti tą objektą ir, iš kitos pusės, pritaiko jai naują paskirtį, tai galbūt būtų visai sveika“, – kalbėjo miesto vyr. architektas.
M.Pakalnio nuomone, butų statyba Lukiškių kalėjimo teritorijoje būtų „beviltiška“. Todėl jis labiau įsivaizduoja visuomeninę ir komercinę paskirtį – galeriją, biurus ar viešbutį.
„Stokholme esu buvęs viešbutyje, kuris perdarytas iš buvusio kalėjimo. Numeris – buvusi kamera, kalėjimo valgykloje – puikūs pusryčiai, bet likęs interjeras, laiptai. Visai įdomus projektas ir tas viešbutis buvo pilnas. Įsivaizduoju, kad tiesiog gyvenamoji paskirtis neišeis. Be to, gyvenamoji paskirtis suponuoja, kad ta teritorija nebūtų prieinama visiems, o objekto vertė prašosi, kad tai būtų visiems prieinamas ir matomas objektas“, – įsitikinęs M.Pakalnis.
Uždarymas sulaukė kritikos
Lukiškių kalėjimas uždarytas pusmečiu paankstinus terminą.
Iš pradžių ketinęs atlaisvinti patalpas iki gruodžio 31 dienos, teisingumo ministras prieš kelias savaites paskelbė apie planus tai padaryti liepą.
Tai sulaukė kai kurių teisėsaugos institucijų kritikos, kad priimtas sprendimas yra skubotas, nebuvo derintas ir dėl būtinybės važinėti į kitus miestus padidins suimtųjų bei nuteistųjų konvojavimo išlaidas, darbo krūvį pareigūnams.
Didžioji dalis iš 92 Lukiškėse kalėjusių nuteistųjų iki gyvos galvos perkelti į Pravieniškių pataisos namus. Kalėjimo režimu kalinti nuteistieji išvyko į Marijampolės pataisos namus.
