Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo teritorijoje yra 6 pastatai, įtraukti į Kultūros paveldo vertybių registrą. Lukiškių pastatų kompleksą sudaro administracinis pastatas, Šv.Mikalojaus Stebukladario cerkvė, gamybinis, kalėjimo, kalėjimo-ligoninės pastatai bei tvora ir kontrolinis perėjimo postas. Visi šie statiniai yra saugomi valstybės nuo 2002 metų.
Antradienį oficialiai uždarytame kalėjime apsilankęs teisingumo ministras Elvinas Jankevičius taip pat negalėjo pasakyti, kas čia gali įsikurti.
„Šiandien dar sunku pasakyti, kas čia įsikurs“, – sakė ministras. Svarstoma, kad pastatų kompleksas galėtų būti perduotas kokiai nors institucijai, kad čia būtų įkurtas muziejus ar kokia nors kita viešoji erdvė.
Svarsto apie viešbutį ir muziejų
Žinia apie Lukiškių kalėjimo iškeldinimą dar prieš kelerius metus pradžiugino nekilnojamojo turto rinkos dalyvius ir analitikus. Diskusijos apie tai, kas galėtų būti kalėjimo vietoje, verda jau keletą metų.
Nekilnojamojo turto paslaugų bendrovės „Newsec advisers LT“ Tyrimų ir analizės grupės vadovas Mindaugas Kulbokas 15min sakė, kad beveik 2 ha ploto teritoriją sostinės centre galima panaudoti labai įvairiai.
„Matyčiau daug alternatyvų, ką būtų galima įrengti tuose saugomuose pastatuose – nuo muziejaus iki viešbučio. Neatmesčiau net tokių įdomesnių funkcijų kaip muziejus. Kodėl gi ne? Turbūt daug iškentėjęs tas kalėjimas, galima daug istorijų papasakoti. Netgi būtų įdomu turėti kalėjimo muziejų.
Šioje miesto dalyje labai patraukli gyvenamoji ir visiškai įmanoma viešbučio paskirtis. 2 ha vien viešbučiui būtų per daug, todėl gali atsirasti multifunkcija. Jeigu atsirastų vienas pirkėjas, jis galvotų apie alternatyvas ir sklypo skaidymus į tam tikras veiklas“, – aiškino pašnekovas.
Be to, jo teigimu, į Kultūros paveldo registrą įrašyti statiniai šioje vietoje tikrai nėra kliūtis, dėl kurios verslas atsisakytų planų pirkti teritoriją.
„Turime nemažai pavyzdžių, kai rinkos dalyviai neatsisako turėti paveldo objektų. Aišku, jeigu tai iš anksto žinoma aplinkybė, blogiau būna, kai dalyvis nusiperka ir tuomet į paveldą įtraukia. Paveldas savaime nėra blogis, bet turi būti iš anksto atskleistos aplinkybės“, – teigė M.Kulbokas.
Jam antrina ir nekilnojamojo turto paslaugų bendrovės „Ober-Haus“ Rinkos tyrimų vadovas Baltijos šalims Raimondas Reginis, kurio nuomone, kol kas per anksti diskutuoti ne tik apie tai, už kiek teritorija su pastatais bus parduota, bet ir kas ten galėtų atsirasti. Tačiau jis mano, kad vienai paskirčiai ši teritorija yra per didelė.
„Ten turėtų būti kažkoks multifunkcinis projektas, nebūtinai reikia susikoncentruoti į gyvenamąją ar komercinę statybą. Teritorija vis tiek yra nemaža, tai turbūt čia nebus toks paprastas projektas“, – komentavo jis.
Būtų geras konversijos pavyzdys
Nekilnojamojo turto paslaugų bendrovės „Inreal“ komercijos ir tarpininkavimo departamento vadovas Julius Belanoška sako, kad ši konversija galėtų tapti sėkmingu atveju, kaip valstybė pritaiko centrines miesto teritorijas naujoms šiuolaikinės visuomenės reikmėms.
„Čia galėtų įsikurti muziejus, renginių, pramogų ir sporto erdvės. Galbūt ši konversija taptų paskata ir kitiems „laukiantiems“ objektams: Nacionaliniam stadionui, Sporto rūmams. Verslo interesas šioje teritorijoje miglotas dėl didelių paveldosauginių ir kitokių apribojimų, kadangi saugomi ne tik patys pastatai, bet ir jų vidaus elementai“, – mano „Inreal“ atstovas.
Už kiek galėtų būti parduota beveik 2 ha teritoriją? Nekilnojamojo turto rinkos dalyviai nesiryžo spekuliuoti.
„Labai specifinis objektas. Turto bankas, matyt, aukciono būdu nustatys kainą. Manau, kad dėl šios teritorijos varžytųsi tikrai nemažai, bet kokia kaina galėtų būti, nežinau“, – kalbėjo M.Kulbokas.
Siūlo keisti pardavimo metodą
Tiesa, nekilnojamojo turto plėtros bendrovės „Citus“ vadovo Mindaugo Vanago teigimu, šiuo atveju galima būtų pasinaudoti užsienio praktika, kai objektas parduodamas ne tam, kuris pasiūlė didžiausią kainą, o tam, kas turi geriausią plėtros viziją.
„Pavyzdžiui, mes, kaip įmonė, su kažkokiu architektų biuru galėtume pateikti viziją, ką mes ten nupirkę galėtume pastatyti, ir tuomet galima būtų išvengti visuomenės nepasitenkinimo. Kai parduotų su vizija, būtų aišku, kad miestas patvirtino tą viziją. Antra, tai leistų geriausiai įveiklinti miestą, nes taip miestas rinktųsi ne tik pagal kainą, pagal didžiausią investuotoją, bet pagal tai, kas geriausią viziją pasiūlo“, – kalbėjo jis.
M.Vanago teigimu, dėl patrauklios vietos rinką taip pat domintų ir Vilniaus Sniego gatvėje esantys Pusiaukelės namai.
„Tai yra viena perspektyviausių Vilniaus teritorijų, ypač jeigu savivaldybė išlaikys tą kryptį su geležinkeliais ir stotį padarys ne miesto paribiu, o centru. Pietinė dalis apskritai yra populiarėjanti. Ji patogi strategiškai, yra stotis, netoli oro uostas ir arti miesto centro. Tai viena mažiausiai įsisavintų teritorijų mieste, kuri yra arti centro“, – aiškino jis.
