2006 metais specializuotame leidinyje „Statyba ir architektūra“ publikuotame straipsnyje nekilnojamojo turto rinkos dalyviai bei ekspertai diskutavo apie idėją iškraustyti ministerijas iš Vilniaus centrinės dalies, o patalpas Gedimino prospekte parduoti.
Tada nekilnojamojo turto konsultacijų bendrovės „Colliers International“ Konsultavimo ir vertinimo departamento direktorius Mindaugas Kulbokas žurnalui teigė, jog sostinės centras yra įdomus ne tokiai veiklai, kuri yra sutelkta.
Yra labai daug „valstybinio planktono“, kuris nenori, kad vyktų pertvarka, – sakė M.Kulbokas.
„Pastatai siaurais koridoriais, be laukiamųjų kambarių – viskas traška braška. Galbūt prieš kelis dešimtmečius kam nors ir buvo patrauklu Gedimino prospektą paversti ministerijų gatve, o dabar ją taip pat gera paversti prekybos gatve“, – prieš dešimtmetį leidiniui teigė jis.
Šiandien nekilnojamojo turto bendrovės „Newsec advisers LT“ Tyrimų ir analitikos grupės vadovo Baltijos regione pareigas einantis M.Kulbokas kalba tą patį. Paklaustas, kodėl per tiek laiko idėja neįgyvendinta, jis teigė, jog, greičiausiai, tam pritrūko politinės valios.
„Yra labai daug su valdžios vykdomosios veiklos funkcijomis nesusijusių darbuotojų, vadinamojo „aptarnaujančio valstybinio planktono“, kuris nenori, kad vyktų pertvarka. Įsivaizduokite, jei būtų panaikinti dubliuojantys ir pagalbines funkcijas teikiantys etatai, kiek žmonių turėtų ieškotis naujo darbo. Tačiau taip būtų pasiektas reikiamas veiksmingumas ir sutaupyta nemažai lėšų“, – dabar 15min komentavo jis.
Tada straipsnyje svarstyta, kad norint iškraustyti 3,7 tūkst. ministerijų darbuotojų iš miesto centro prireiktų tokio pastato kaip „Akropolis“ (tuo metu jo plotas su naujai iškilusiu 9 tūkst. kv. m ploto biurų pastatu siekė 110 tūkst. kv. m). Per dešimtmetį, jei tada buvo skelbiami tikslūs skaičiai, ministerijų darbuotojų skaičius smarkiai neišaugo. 2016-aisiais, vėl prasidėjus diskusijai apie ministerijų iškėlimą iš miesto centro, skaičiuota, kad 3922 darbuotojus, dirbančius 14-oje ministerijų, būtų realu sutalpinti į 50 tūkst. kv. m ploto pastatų kompleksą.
Prieš dešimt metų tuometis Lietuvos architektų sąjungos Vilniaus skyriaus pirmininkas Gintautas Blažiūnas žurnalistus tikino, kad ministerijos nėra tokios didelės, parduoti nėra ką, o naujos patalpos turėtų brangiai kainuoti.
Šiandien akivaizdu, jog parduoti būtų ką: nors Turto bankas dar galutinai nesuskaičiavo viso ministerijų valdomo turto, jau dabar skelbiama, kad jos turi apie 90 tūkst. kv. metrų ploto nekilnojamojo turto. Vertintojų nuomone, vien brangiausiai vertinamų Žemės ūkio ministerijos 15,4 tūkst. kv. m ploto turtas vertas apie 24,3 mln. eurų, Užsienio reikalų ministerijos 14,5 tūkst. kv. m ploto turtas – 20,54 mln. eurų, Ūkio ministerijos 13,7 tūkst. kv. m ploto turtas – 20,2 mln. eurų.
Tačiau M.Kulbokas ragina nepasiduoti skaičiams, mat dabar atsirado ir naujų argumentų bei idėjų, kaip galėtų vykti ministerijų pertvarka. Pirmiausia, kalbama ne tik apie pastatus ir jų išlaikymo sąnaudas, bet ir apie darbuotojus, kuriuose jie dirba. Taip pat pradėta mąstyti ir apie saugumą, skirtingų ministerijų poreikius.
„Mano nuomone, neskubėkime kurti pastatų, geriau visų pirma pasižiūrėkime, ką juose įkurdinsime. Gali būti, kad pusė tų ministerijų, įstaigų ir pavaldžių įmonių padalinių dubliuoja vieni kitų veiklą. Optimizuoti pirmiausia reikia ne pastatus, o struktūrą ir darbo vietų išdėstymą“, – sako jis.
Apie tai, kad Gedimino prospektas galėtų iš valdininkų mekos pavirsti į prekybos ir verslo rajoną, kalbėta dar prieš dešimtmetį. M.Kulboko nuomone, kaip ir tada, taip ir dabar, verslininkai laukia laisvų objektų miesto centre ir sutiktų į juos investuoti.
„Pavyzdžių, kad investuotojai domisi tokio lygio teritorijomis, turiu aibę. Net neabejoju, kad jų atsirastų. Gedimino prospekte buvo dalis Sveikatos apsaugos ministerijos, kurią iškraustė, ir dabar ten veikia kavinė bei nedidelis verslo centras. Nuo 2006 metų yra daug pavyzdžių, kur „vietos atrado save“. Vienas jų – savivaldybės pastatas, kur dabar įsikūręs prekybos centras „GO 9“, vietoje „Vaikų pasaulio“ dabar yra „Zara“ parduotuvė. Ar yra potencialo, kad investuotojai žiūrės į šias vietas? Aš manau, kad jie laukia“, – 15min teigė M.Kulbokas.
Vienu geriausių institucijų išsikėlimo pavyzdžių šiuo metu ekspertai įvardija Vilniaus miesto savivaldybės persikraustymą iš Gedimino į Konstitucijos prospektą. Kaip geriausiu pavyzdžiu jis buvo įvardijamas ir 2006-aisiais, tiesa, tuomet projektas sulaukė ir kritikos: tuometis Turto valdymo ir ūkio departamento direktoriaus pavaduotojas Linas Pukys žurnalui sakė, kad ne visus tenkino darbuotojų perkėlimas į atviro plano biurus.
„Pasikalbėjus su eiliniais Vilniaus savivaldybės darbuotojais, tapo aišku, kad jie nėra labai patenkinti. Nauja statyba yra labai brangi – pastatyti papildomą kvadratą kainuoja 4–5 tūkst. litų. Tad taupoma erdvė, vienoje patalpoje sėdi po 10–12 žmonių, pertvarų nėra“, – tada žurnalui teigė L.Pukys.
M.Kulbokas juokiasi, kad 2016-aisiais jau mažai kas įsivaizduoja darbą uždaruose kabinetuose, kurių 2006 metais taip pasigedo L.Pukys. Statybos šiuo metu taip pat pigesnės: skaičiuojama, kad A klasės biurų statyba vidutiniškai gali kainuoti 1,2 tūkst. eurų už kvadratinį metrą – su apdaila, tačiau neįskaitant investicijų į sklypą.
„Per laiką pasikeitė viskas, taip pat ir žmonių mentalitetas. Atviros biurų erdvės tapo privalomu, o ne svarstytinu dalyku. Galbūt valstybinių institucijų darbuotojai bijo prarasti kabinetus, nes atviroje erdvėje dirbti tektų skaidriai ir eliminuojant neteisėtus susitarimus.
Niekas pažangiame pasaulyje negrįžta į kabinetus, visi ieško kitų būdų norėdami atrasti bendrystę ir kuria erdves, kuriose gali susitikti skirtingi padaliniai, kur galima apsikeisti informacija, o tokiu būdu organizacijos vystosi“, – kalbėjo M.Kulbokas.
