Pasak Nacionalinės premijos laureato, architekto Audriaus Ambraso, kurdami istoriniame kontekste, architektai privalo laikytis tikrumo principo, kuris yra užfiksuotas Vienos memorandume. Jame aiškiai ir konkrečiai parašyta, kad reikėtų vengti visokių pseudoistorinių projektų formų, nes taip nusižengiama ir istorijai, ir dabarčiai, o kuriama nauja architektūra turi pagarbiai įsikomponuoti į aplinką.
Šis architektas buvo vienas iš komisijos, vertinusios pasiūlymus „Misionierių sodų“ architektūros konkurse, kuris vyko dar 2014-ais metais. Anot A. Ambraso, konkursas, kuriame dalyvavo 11 dalyvių, buvo anoniminis ir patiems žiuri nariams buvo netikėta, kad konkursą laimėjo tuo metu mažai kam žinoma jaunų architektų kompanija „Do Architects“ iš Vilniaus.
„Tie, kam „Misionierių sodų“ projektas nepatinka, turi su tuo susitaikyti, nes nėra kito teisingesnio ir sąžiningesnio būdo išrinkti tinkamiausią, kaip tai padaryti viešame, anoniminiame, skaidriame konkurse, kuriame laimėjo būtent toks darbas“, – sako A.Ambrasas
Kitas Lietuvos nacionalinės premijos laureatas, architektas Rolandas Palekas mano, kad šį konkursą laimėję „Do Architects“ pademonstravo pakankamai gerą architektūrinę klausą, pasiūlę dermę tarp pagarbos aplinkai ir šiuolaikinių architektūros sprendinių.
„Misionierių sodų“ projektas – tai šiuolaikinė architektūra, gimstanti šiuo laiku. Autorius imituodamas praeitį, profesionalumo prasme, ko gero, elgtųsi nesąžiningai, nes imitavimas yra apsimetinėjimas tuo, kuo nesi, tai yra melavimas. Bandymas projektuoti „senovinius” statinius yra viso labo konjunktūriškas pasipriešinimas natūraliai žmonių gyvenimo būdo ir technologijų raidai“, – mano R.Palekas.
Pasak jo, ar architektūra dera prie aplinkos, yra ne architektūrinio stiliaus ar dizaino, o statinio morfologinio tipo, mastelio ir medžiagos klausimas.
„Visais laikais žmonės norėjo matyti gamtovaizdį pro savo langą. Dažnu atveju jie tikrai būtų savo namo sienoje įsitaisę didelį langą, per kurį matytųsi gražus reginys, tačiau to nedarė vien todėl, kad prieš 300 ar 500 metų langų stiklo gabaritai buvo riboti. Kokią teisę šiandien turime atimti iš šiuolaikinio žmogaus pažangios statybos galimybes?“, – klausia R.Palekas.
Anot A.Ambraso, „Misionierių sodų“ architektūrinio konkurso komisija atkreipė dėmesį į „Do Architects“ projektą pirmiausia todėl, kad jame buvo pasiūlytas išsiskiriantis pastatų ansamblio komponavimas, išdėstant būsimus korpusus ne išilgai, bet statmenai kalno šlaitui.
Projekte pastatus buvo siūloma atitraukti nuo šlaito krašto ir sutrumpinti tiek, kad neužstotų atkurtos Vilniaus gynybinės bastėjos vaizdo. Šis darbas skyrėsi nuo lygiagrečiai šlaitui šioje vietoje buvusio sovietinių laikų ligoninės užstatymo ir nuo kitų konkurso dalyvių siūlymų.
Pasak A.Ambraso, taip statant pastatus, pasiektas pageidautinas kompromisas, kai projekto vystytojai, atsisakydami dalies galimo teritorijos užstatymo, išsaugotų unikalų vaizdą į gynybinės bastėjos pusę.
Vilniaus miesto vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis sako, kad svarbu įvertinti ir tai, kad „Misionierių sodų“ projektas vystomas ne tuščioje erdvėje ar miesto žaliojoje zonoje, bet sovietmečiu pastatytos ligoninės griuvėsių vietoje. Anot jo, ši ligoninė neturėjo architektūrinės vertės ir visiškai nepuošė nei Išganytojo kalvos, nei Vilniaus panoramos, tad vienintelis logiškas žingsnis buvo ją nugriauti.
„Senoviniam“ ar „istoriniam“ kontekstui tinkamos architektūros suvokimas Lietuvoje yra mažai pakitęs nuo XIX a. romantizmo klestėjimo laikotarpio. Pagal šį gajų stereotipą, jei naujas pastatas yra statomas XIX a. pabaigai būdingu istoriniu eklektiniu stiliumi, manoma, kad jis tinka istorinėje miesto panoramoje. Tuo tarpu XX ar XXI amžiaus architektūrinės išraiškos statinys senamiesčio fone „senovės” mylėtojų visada yra kvestionuojamas“, – pastebi M.Pakalnis.
Pasak miesto vyriausiojo architekto, panašios diskusijos pastatų restauracijos tema vyko pastaruosius 50 metų daugelyje senųjų pasaulio miestų ir iš esmės buvo atmestos kaip absurdiškos.
„Aklai kopijuoti senojo stiliaus negalime. Juo labiau, kad iškart kyla klausimas – kurį būtent praeities laikotarpį mėgdžioti: tą, kuris praėjo prieš 100, 200 ar 500 metų?“, – klausia M.Pakalnis.
Jis atkreipia dėmesį, kad nelogiška neapgalvotai atkūrinėti sklype buvusių Vaikelio Jėzaus prieglaudos tūrių, nes jie visiškai užgožtų gynybinę bastėją. Anot M.Pakalnio, šie pastatai niekada nėra stovėję kartu, nes tuomet, kai iškilo Jėzaus širdies našlaičių prieglauda, bastėja jau buvo apleista, sugriuvusi ir užversta miesto šiukšlėmis iki stogo.
Pasak M.Pakalnio, „Do Architects“ projektinis siūlymas buvo pateiktas paveldosauginiam ir urbanistiniam vertinimui, suderintas su visomis privalomomis institucijomis, teigiamą nuomonę dėl „Misionierių sodų” projekto išsakė ir ICOMOS – visų institucijų nuomonės sutapo ir buvo teigiamos.
M.Pakalnis sako, kad projekto rengime dalyvavo tiek valstybės, savivaldos institucijų atstovų, nepriklausomų ekspertų, užsakovo samdytų teisininkų, kad sunku patikėti, jog kažkas galėjo būti pažeista. Vyriausiojo miesto architekto nuomonė, labai blogai yra tai, kad jau išdavus leidimus statyti tos pačios institucijos pradeda kitaip traktuoti savo pačių veiklą reglamentuojančius teisės aktus, patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus ir tą naująjį traktavimą taiko jau pasibaigusiems procesams.
„Pastaruoju metu viešai pasirodę kai kurių suinteresuotų visuomeninių organizacijų atstovų pasisakymai, kad informacija apie projektą, neva, buvo slepiama, o projektas neturėjo pakankamo viešumo, yra visiška netiesa. Šis projektas, kaip retas kuris, buvo labai plačiai pristatytas visuomenei ir diskutuotas nuo pat architektūrinio konkurso pradžios. Jau nekalbat apie visų sprendžiančių institucijų pritarimą“, – sako M.Pakalnis.
Pasako jo, „Misionierių sodai“ yra pavyzdinis investicinis projektas procedūrų laikymosi ir derinimo prasme, o bandymas jį stabdyti neša labai aiškią, negatyvią žinutę užsienio investuotojams, byloja apie visišką teisinį nihilizmą.