Svarbiausia – vietos identitetas
1977 metais įsteigta architektūrinė Aga Khan premija skirta skatinti musulmonų architektūros kultūrą bei kokybę. Geriausių islamo pasaulio architektūros projektų autoriams ji teikiama kas 3 metus. 6 geriausius 2016 metų projektus išrinko 9 narių nepriklausoma tarptautinė vertinimo komisija.
Vienas išskirtiniu Aga Khan premijos bruožų – dėmesys ne prestižiniams ar prabangiems, bet paprastiems, kukliems projektams, kurie stiprina šalių ar vietų identitetą. 2016-ųjų apdovanojimuose vienas tokių objektų – hutongų vaikų biblioteka ir meno centras (arch. „ZAO/standardarchitecture“) Pekine, Kinijoje.
Pekino hutongai su savo daugiasluoksnėmis erdvėmis bei kiemais-kiemeliais dažnai laikomi nešvariais – beveik lūšnynais. Hutongo vaikų bibliotekos ir meno centro autoriams pavyko sugalvoti kaip šią gana neįprastą urbanistinę formą panaudoti šiuolaikiniame mieste.
Šio projekto pagrindinis iššūkis buvo įtraukti esamus kiemų elementus. Centro viduryje – didžiulis 600 senumo medis, kurio amžius siekia pačių statinių atsiradimo metus. Nugriovus kiemuose buvusius virtuvių priestatus įrengti nauji statiniai - lengvų plieno konstrukcijų ir „plaukiojančių“ plieninių pamatų, kurie saugo seno medžio šaknis. Architektai parinko su aplinka derančias statybines medžiagas – pilkas plytas, kinišku tušu paspalvintą betoną. Greta vaikų bibliotekos bei parodų erdvės taip pat buvo įrengta studija salės tapybai ir šokiui.
Dar vienas Aga Khan architektūrine premija šiemet pagerbtas Bangladešo objektas – Dakos mečetė Bait Ur Rouf (arch. Marina Tabassum). Architektė sukūrė elementarią vietą medituoti ir melstis, o garbinos premijos nusipelnė už itin subtilų saulės šviesos panaudojimą joje. Mečetę ji pastatė ant kvadratinio (23x23 m) plano 7,6 m aukščio nuo potvynių apsaugančio cokolio. Pastarajame komponuotas cilindras leido sukurti daugiau erdvės viduje. Pastarajame cilindre įrengtame paviljone esančią maldininkų salę nuo kitų patalpų skiria atviri šviesos šuliniai, kurie prisideda prie subtilios vidaus atmosferos. Mečetės konstrukcinę sistemą sudaro plytų mūro išorinės sienos bei gelžbetoninis rėmas, leidęs maldininkų erdvėje išvengti kolonų.
Zaha Hadid įsiklausė į Beiruto kontekstą
Šių metų pradžioje pasaulį netikėtai palikusi architektė Zaha Hadid (arch. „Zaha Hadid Architects“) 3 tūkst. kv. m ploto 6 aukštų Beiruto Issam Fares Instituto (Libanas) pastatą suprojektavo išsiskiriantį, tačiau tuo pat metu – jautrų vietos topografijos ir architektūriniam kontekstui. Mat greta jo taip pat stovi 4 istoriniai pastatai bei ošia 150 metų amžiaus kiparisai ir fikusai.
Architektė stengėsi kuo labiau sumažinti projektuojamo pastato perimetrą, todėl didelę dalį gelžbetoninių fasadų pastato nusprendė „pakabinti“ virš įėjimo kiemo. Instituto aukštį čia nulėmė saugomi įvairių rūšių vietos medžiai, o su aplinka jį dar labiau „surišo“ įrengta stogo terasa, atverianti plačias kraštovaizdžio panoramas bei tarp medžių link įėjimo antrajame aukšte besiraizganti gelžbetoninė rampa. Pastato interjero erdvės čia skaidomos stiklo pertvarų, kurios iš pradžių buvo sumanytos visiškai skaidrios.
Pėsčiųjų tiltas Teherane, Irane (arch. „Diba Tensile Architecture“) peržengia intensyvaus eismo urbanistinio audinio zoną, kurio didžioji dalis – utilitarioji architektūra. Teherano gyventojams šis tiltas svarbus kaip susibūrimo vieta, vis dėlto yra ne mažiau svarbus nei užtikrintas pėsčiųjų ryšis tarp dviejų žaliųjų miesto teritorijų. Jo trys trijuose lygiuose įrengtos įvairios vietos sėdėti, o galuose – po restoraną. Lygius taip pat sujungia įvairūs ryšiai bei rampos.
Šis statinys išreikškia miesto identitetą. Medžių formos tilto kolonos iš individualios konfigūracijos vamzdžių čia apeliuoja į gretimus parkus. Siekiant išsaugoti medžius, viename gale tiltas net išsiskiria į tris dalis. Architektai stengėsi statinį projektuoti tarsi apie vidaus erdves. Beje, statant šį tiltą, judėjimas greitkeliu apačioje nebuvo uždarytas.
Daugiatautiškiausias parkas yra Kopenhagoje
Vertinimo komisija šiemet taip pat „pastebėjo“ Superkileno parko Kopenhagos Niorebro (Nørrebro) rajone autorius ( arch. „BIG – Bjarke Ingels Group“, „Superflex“, „Topotek 1“).
Daugiatautiškumu pasižyminčiame Kopenhagos pakraštyje įrengtas parkas buvo projektuotas bendradarbiaujant su vietos musulmonų bendruomene. Tarp dviejų plentų įkomponuotas 1 km ilgio parkas ne tik užtikrina gera susisiekimą, bet ir daugiau saugumo suteikia visai aplinkinei teritorijai, kuri yra garsėjusi savo kriminaline praeitimi. Dar visai neseniai sunkiai prieinamą urbanistinę aplinką naujasis parkas tarsi sugrąžino į miesto bendrąją infrastruktūrą.
3 skirtingas programas bei zonas sujungiančioje šioje viešojoje erdvėje ypatingą vaidmenį atlieka spalva. Tai Raudonoji aikštė (prekyba, kultūra, sportas), Juodoji rinka (urbanistinė svetainė), Žaliasis parkas (sportas, žaidimai). Juodosios rinkos estetiką, pasak architektų, įkvėpė danų režisieriaus minimalistinis filmas „Dogvilis“.
Vietos visuomenės daugiatautiškumą ir „daugiaidentitetiškumą“ raiškiai atspindi ir parko mažoji architektūra. Jame galima pamatyti supamą Bagdado suoliuką, žvaigždės formos fontaną iš Maroko, šachmatų stalus iš Sofijos, krepšinio lankus iš Mogadišo ir t.t.. Iš viso parke yra įrengti net 108 objektai iš 62 pasaulio šalių iš kurių į Kopenhagą ir kadaise atvyko vietos gyventojai.
Beje, Aga Khan 2016 apdovanojimų laureatai buvo išrinkti iš 348 nominuotų projektų iš 69 pasaulio šalių. Geriausių projektų autoriai bus apdovanoti iškilmingoje ceremonijoje Abu Dabyje.