Apie namų erdvę su 15min.lt skaitytojais mintimis dalijasi konkurso „Metų interjeras/Auksinė paletė 2013“ nominantė dizainerė Elžbieta Skunčikienė ir drabužių dizainerė Daiva Vitkienė.
Kuomet renkatės baldus, ką perkate: lietuvių ar užsieniečių gamybą?
E.Skunčikienė: Kadangi pati dirbu toje srityje, bendru pastebėjimu galiu teigti, jog mano klientai daugiau baldus gaminasi pas lietuvių gamintojus.
O pažvelgus į rinką, kas pigiau: užsienietiški ar lietuviški baldai?
E.Skunčikienė: Įvairiai. Pavyzdžiui, lenkų gamintojų pasiūla rinkoje yra šiuo metu ganėtinai didelė, ir jų baldai gali būti pigesni nei lietuvių gamintojų. Tačiau iš visų kitų šalių, tarkime, Italijos ar Belgijos vežami baldai tikrai nėra pigesni... Aišku, nemažai privežta yra iš Kinijos, tačiau, jeigu daiktas yra kokybiškas, jis tikrai nėra pigus.
O kokį gamintoją/gamintojus renkatės Jūs pati, kurdama savo namų interjerą?
E.Skunčikienė: Mano namuose tiek minkšti, tiek korpusiniai baldai yra gaminti Lietuvoje. Iš esmės, viską esu susiprojektavusi pati ir pasigaminusi pas lietuvių gamintojus.
Sakykite, o kokį interjerą renkatės savo pačios namuose?
E.Skunčikienė: Mano namuose vyrauja klasika su retro stilistika. Galbūt net ne provansas, o daugiau industrinis stilius. Nors šiaip...(juokiasi) Tai eklektika...
Šiandien mes dažnai vartojame žodį „klasika“. Rodos, viskas, kas buvo ankščiau modernu, šiandien tapo „klasika“. Kaip jūs pati apibrėžiate šią savoką?
E.Skunčikienė: Klasikinėje stilistikoje, pirmiausia, išskirtinai vyrauja medis. Antra, klasikinis baldas niekad nebus lygių formų: stilizuotos durelės, baldai su karūnėlėmis, karniziukai, raižinukai ar kitokių formų kojytės. Na, klasika yra klasika. Ji turi tam tikrą savo braižą.
„Auksinės paletės 2013“ konkurse buvote nominuota už geriausią tautinio interjero sprendimą. Sakykite, o ar savo asmeninėje erdvėje naudojate folkloro detales?
E.Skunčikienė: Ne, aš asmeniškai to tikrai nenaudoju. Bet, vėlgi, kas yra folkloras? Tai kažkas, ką naudojo mūsų seneliai ir močiutės: nerti daiktai, siuviniai. Namuose galbūt ir turiu keletą nertų pagalvėlių, tačiau man labiau patinka švari, išgryninta stilistika.
Kurdama savo namų erdvę teigiate, jog visus su interjeru susijusius sprendimus priimate kartu su vyru, prof. K. Vitkumi. Sakykite, o kokio stiliaus baldus dažniausiai pati renkatės?
D. Vitiekinė: Aš renkuosi klasikinį stilių, klasikinius baldus. Nemėgstu moderno, nes man jis atrodo toks laikinas dalykas. Klasika išsilaiko metų metais.
O kas Jums yra „klasika“?
D. Vitiekinė: Prisiminkime 1960 m. ar pokario laikotarpį, kokie tuo metu buvogaminami baldai. Mes Smetonos laikais buvome pripratę prie senoviškų komodų, išdrožinėtų kėdžių. Tai - praeito šimtmečio baldai, kurie yra išsilaikę iki šių dienų. Žinoma, tas, kas prieš 50 ar 70 metų buvo laikoma modernu, šiandien gali būti laikoma klasika. Daugelis architektų ir interjeristų taip ir sako, kad tai jau klasika.
Man daugiau patinka XIX a. pab. – XX a. pradžios baldai. Bet dabar, pastebėjau, visi linksta prie minimalizmo, švaros... Rodos, didelė prabanga yra palikti sieną visiškai baltą ir tuščią. O ką daryti žmogui, jeigu jis pats būdamas menininku per savo gyvenimą yra nutapęs paveikslų ar jų gavęs dovanų? Reikia juos laikyti sandėlyje, nes dabar yra madinga palikti sienas švarias?
Galbūt galima teigti, jog daiktai – savotiškos praeities relikvijos, kurios mums atmena ne tik tam tikrus istorinius periodus, bet ir mūsų pačių praeitį, artimuosius...
D. Vitiekinė: Taip, jie turi savo svorį, nes savyje talpina prisiminimus apie mums brangius žmones. Sakoma, negalima prisirišti prie daiktų, reikia prisirišti prie žmonių. Bet jeigu žmogus yra sentimentalus, tie sentimentai išlieka tavo vaikystei, tavo seneliams, apie kuriuos ir primena daiktai, kurie tampa savotiška relikvija... Juos ir saugai.
Labai gerai prisimenu senelių senovinius baldus. Buvo tokia istorija, jog mano tėtė pokario metusu Petru Cvirkaapsikeitė baldais. Cvirka tuo metu iš Maskvos buvo atsivežęs modernius, pliušu trauktus, faniruotus baldus ir prikalbino mano tėtę jais apsikeisti į jo turimus senelių baldus. Taip ir iškeitėme senovinį stalą dvylikai asmenų su dvylika drožinėtų kėdžių... Tai bariau savo tėtę, sakiau: „Na kaip tu taip...“ O jis sako: „Jauni buvome, to neįvertinome...“.
Apskritai, manau, kad tas šiandienos minimalizmas yra laikinas dalykas ir jis daugiau būdingas jauniems žmonėms. Jauni žmonės dažniausiai būna minimalistais, nes jiemsnieko nereikia. (juokiasi) Jie yra sotūs savo jaunyste.
Kalbėjote apie tai, kad mėgstate klasikinius baldus. O ar siejate šią klasiką su lietuvių folkloru?
D. Vitiekinė: Savo sodyboje esu išlaikiusi senovinį ratelį. Gaila, daugybės daiktų nepavyko išsaugoti. Seneliai turėjo bėgti iš savo ūkio, palikti namus, kad jų neišvežtų į Sibirą. Sudėtingas buvo tas pokario metas mums ir Lietuvai... Bet kažką esame atradę ir išsaugoję. Aš pati klėtelę esu nudažiusi liaudies ornamentika. Man gražu, kai yra pamaišomi keli stiliai: senoviniai baldai ir koks minkštas komfortabilus odinis fotelis, tam tikros folklorinės detalės. Svarbiausia, kad viskas tarpusavyje derėtų.
O Jūs pati renkatės iš mūsų lietuviškų baldų gamintojų pasiūlos ar daugiau iš užsienio gamybos?
Lietuviai iš tikrųjų gamina gražių baldų. Žinau, kad žemaitijoje gamina liaudiško stiliaus senovinius baldus. Ištapo komodas, išdrožia ornamentiką... Tie baldai įgauna savotišką provanso stilių. Tačiau aš pati dažnai užsisakau baldus. Turime stalius – restauratorius, kurie padaro pagal mano pačios išpiešimą.
Galų gale, viskas atsiremia į pinigus. Klasiką išlaikyti vientisą labai daug kainuoja.
Žmogus, kuris neturi galimybių, nuvažiuoja į IKEA ir nusiperka viską, ko reikia: nuo virtuvės iki vonios. Ir klasika, ir modernas – viskas vienoje vietoje.
