„Vienybės“ soduose suvirintojų, elektrikų, šaltkalvių žmonos pradėjo kuistis lysvėse, o jų vyrai – ręsti namelius. Taip, kaip išmanė ir kaip kam buvo gražu, ir iš tų medžiagų, kurias pavykdavo gauti. Be jokių pas architektus užsakytų projektų, dažniausiai – medinukus. Paprastai dažydavo geltona spalva, nes būdavo daugiausia tik tokios spalvos dažų, kitokių – retai. Nameliai dažnai būdavo vos ne inkilo dydžio: kėdė, staliukas atsineštiems „buterbrodams“ suvalgyti ir kampas kauptukams susidėti.
Kainos kyla, nes miestas – šalia, o kiemas bus nuosavas.
Dabar jau į penktą dešimtį įkopę tuomečiai vaikai purtydavosi išgirdę: „Einam į sodą.“ Tai reikšdavo, kad teks padavinėti tėvui vinis ir lentas bei tempti pilnus laistytuvus vandens į palaikį šiltnamį, kad pomidorai nuo karščio nenuvystų.
Šiandien tie vaikai į sodus sugrįžta noriai. Buvusių „inkiliukų“ nebelieka vienas po kito. Raunamos obelys, lyginamas gruntas, rausiami pamatai. Medinukų vietoje kyla modernūs, patogūs, jau pagal architekto projektą statomi gyvenamieji namai. Vis daugiau miestelėnų parduoda butus ir keliasi gyventi į sodus. Sklypus noriai perka ir iš užsienių grįžę emigrantai. Kainos kyla, nes miestas – šalia, o kiemas bus nuosavas.
Šios nuotraukos – ne nostalgija. Puoselėjami nameliai – dažniausiai jau pensinio amžiaus porų atgaiva ir įprotis: pastatėlių tokie žmonės neleis nugriauti, kol gyvi. Nugriaus jų vaikai ar vaikaičiai. Arba sklypą parduos, kad kiti išgriautų.
Griūvantys, apleisti, neprižiūrimi nameliai – tai jau ryškus ženklas, jog po metų kitų toje vietoje plytės dailiai nušienauta veja, stovės batutas ir šalia jo – nuosavas modernus namas su ant stogo įrengtomis saulės baterijomis. Pasižvalgykime drauge į statinius-artefaktus, kurie tikrai skaičiuoja paskutines savo amžiaus dienas.
