Statybų specialistai nuolat primena, kad siena yra lyg drobė, ant kurios „tapoma“. Ji padengiama dažais arba apklijuojama tapetais. Kad ši „drobė“ būtų tinkamai paruošta ir būtų užkirstas kelias defekto galimybei, svarbu nepamiršti kelių pagrindinių žingsnių. Apie juos pasakoja Valdas Mozūras, statybinių medžiagų gamintojų bendrovės „Knauf“ techninis konsultantas.
Įvertinkite kokybės lygį. Pasak V. Mozūro, užsakovas ir meistras dažnai skirtingai interpretuoja sąvoką „lygi siena“. Todėl būtinas kompromisas ir bendra abiejų vizija. Svarbu tinkamai įvertinti, kokį kokybės lygį norima pasiekti. Nuo to priklausys, koks glaistas bus naudojamas apdailoje.
„Kad tarp naujakurių ir apdailos darbus atliekančių žmonių nekiltų nesutarimų, siūlome vadovautis sienų ir lubų paviršiaus paruošimo lygiais, kuriuos pristato „Knauf“. Tų lygių yra keli – Q1, Q2, Q3 ir Q4. Juos žinant, tikrai nekils nesusipratimų. Pavyzdžiui, tapetams skirta siena neatrodys gruoblėta ir lyg paruošta plytelėms lipdyti“, – pasakoja V. Mozūras.
Pasak jo, Q1 paviršiaus paruošimo lygio užteks, jei planuojate ant sienos klijuoti plyteles ar natūralius akmenis. Nieko bloga, jei ant tokios sienos matysis darbinės tinko žymės, plyšeliai bei tinko siūlės. Jei sieną planuojama dekoruoti tinku ar gruoblėtais pluoštiniais tapetais, reikės Q2 paviršiaus paruošimo lygio. Tokia siena gali turėti nelygumų ir įrankių paliktų žymių.
Norint sieną dažyti matiniais dažais arba ant jos klijuoti įvairaus storio tapetus, privaloma, kad sienos paruošimo lygis siektų Q3. O pats aukščiausias paviršiaus paruošimo lygis – Q4 – turėtų būti pasiektas, jei planuojama naudoti blizgius dažus. Tokiu atveju ant sienos gali likti minimalūs nelygumai, matomi tik esant šoniniam apšvietimui. V. Mozūro teigimu, visus lygius galima pasiekti naudojant universalų gipsinį glaistą „Knauf Q-Filler“.
Žinokite tikslą. Be jo – nė iš vietos. Naujakurys ar remontą pradedantis buto šeimininkas turi aiškiai žinoti, kokios galutinės apdailos nori. Dažnai darbai puolami daryti nesuplanavus galutinio rezultato. Būtent tada iškyla defekto grėsmė.
„Gali nusipirkti daug įvairių rūšių glaisto, tačiau jei nežinosi, kokį, kaip ir kada naudoti, remontas pasmerktas nesekmei. Kad taip neįvyktų, reikia atidžiai ir kryptingai susiplanuoti visą apdailos darbo eigą, pasidomėti glaistų rūšimis ir privalumais“, – teigia V. Mozūras.
Nemaišykite medžiagų. Jei norite pataisyti meistrų paliktą „broką“, sužinokite, koks glaistas buvo naudojamas paskutiniame darbų etape. Pavyzdžiui, jei darbai buvo atlikti su gipsiniu glaistu, tokį būtina naudoti ir vėliau.
„Žmonės daro nemažai klaidų. Štai ant gipskartonio užtepa polimerinį elastingą baltą glaistą. Iš pradžių atrodo lygu, tačiau glaistui išdžiūvus, jį nudažius, pasimato jungimai, įvairios skylės. Tinkamai taisyti defektus – tai lyg lopyti kelnes. Juk nelopysime džinsinių kelnių veltiniu“, – sako V. Mozūras.
Jo teigimu, kad nereiktų sukti galvos, kokį glaistą pasirinkti, geriausia pasikliauti universaliu gipsiniu glaistu. Juo galima ištisai padengti tiek gipskartonio plokštes, tiek gipsinį, tiek betoninį pagrindą. Be to, jis išsiskiria ir mažomis sąnaudomis. Vieną kvadratinį metrą padengti 1 mm storio sluoksniu reiks 0,83 kg glaisto.
Pasirūpinkite įrankiais. Tvarkingas ir kokybiškas darbo įrankis – kiekvieno meistro būtinybė. Jei garsiausi paveikslai pasaulyje nebuvo nutapyti nešvariu ir sudžiūvusiu teptuku, tai ir sienos neturėtų būti glaistomos nudilusiomis ir aprūdijusiomis kreivomis mentelėmis.
