– Ar dabar yra nekilnojamojoturto burbulas?
– Tikrai ne, kol kas viskas yra ramu, stabilu – prie to prisidėjo bankai. Žmonės vis galvoja, kad po Naujųjų metų bus jau kažkas, bet kol kas niekas neprognozuoja jokių burbulų.
– Bet juk burbulų niekas neprognozuoja.
– Bankai prieš krizę davė beprotiškai dideles paskolas, nereikėjo net pradinio įnašo, finansuodavo turtą 100 proc., nežiūrėjo į tai, kiek žmogus uždirbo ir ar bus pajėgus sumokėti, dalino į kairę ir į dešinę bet kiek ir bet kam. Šiandien bankai sugriežtino visas sąlygas.
– Jūs esate tarpininkas tarp pirkėjo ir pardavėjo – taip galima įvardinti jūsų profesiją?
– Taip.
– Kiek objektų dabar pardavinėjate?
Pradėjus pardavinėti tinkamai pateiktą objektą tinkama kaina, jis parduodamas per 3 savaites.
– Dažniausiai turiu nuo 15 iki 25 objektų, kuriuos pardavinėju. Šiandien tiek aprėpiu, tinkamai sužiūriu, visur suspėju. Daug jų nesusikaupia dėl vienos priežasties – objektai greitai parduodami. Pradėjus pardavinėti tinkamai pateiktą objektą tinkama kaina, jis parduodamas per 3 savaites. Maksimalus buto pardavimo laikas yra 3 mėnesiai. Jei pardavinėjame namą, brangesnį turtą – iki pusės metų. Išeina rotacija, parduodi – imi, parduodi – imi.
– Ką reiškia 3 mėnesiai? Jei nepardavėte per tiek laiko, kas atsitinka?
– Pardavinėji tol, kol parduodi. Bet vidutiniškai apie 1,5 mėnesio parduodamas turtas. Kartais būna klientų lūkesčiai didesni, bet dažnai žmonės nori pabandyti: „Pabandykime 20 tūkst. eurų daugiau, gal kas nors ateis ir nupirks.“ Taip neįvyksta, žmonės pamato realią situaciją, suvokia, kad kaina yra tokia, kokia yra, ir tikrai neatsiras pirkėjas, kuris nupirks brangiau, nes šiandien yra labai didelė pasiūla. Žmonės turi iš ko rinktis – kiekvienas įsivaizduoja, kad jo butas yra vienintelis išskirtinis, kito tokio nėra, jis pats nuostabiausias, nes šeimininkas pats susidėjo laminatą.
– Bet kitam tai jokia pridėtinė vertė.
– Taip, dažniausiai taip ir būna, nes mes visi turime savo įsivaizdavimą, kaip turi atrodyti namai. Jeigu turi už ką remontuoti, tai žmonės tikrai remontuoja, darosi kosmetinį remontą. Jei tai yra naujos statybos turtas, žmonės nori įsirengti taip, kaip jie įsivaizduoja.
– Kol jūs kalbate, aš nevalingai skaičiuoju: jūs turite 15–25 objektus, nuo sandorio gaunate procentą, kokius 3 procentus?
– Taip, tai yra 3 procentai ir PVM.
– Jeigu vidutinė parduodamo turto kaina yra 100 tūkst., pavyzdžiui, tai 15 objektų per mėnesį padauginus iš 3 – 45 tūkstančiai? Jūs tiek uždirbate?
– Ne, jie visi nebūna parduodami per mėnesį. Yra rotacija – vieni ateina, kiti išeina. Vienas objektas parduodamas per 3 savaites, kitas per 3 mėnesius, kitas gal užsibūna dar ilgiau. Tai reiškia, kad vieną mėnesį gali uždirbti labai padorią sumą pinigų, bet kitą mėnesį gali nieko negauti. Tu niekada nesi garantuotas. Be to, mes turime didžiules išlaidas. Žmonės galvoja, kad brokeris tik įdeda skelbimą, užmoka už jį, ir tiek, bet jie labai klysta.
– Kokios yra brokerio išlaidos?
– Pirmiausia, mes mokame kompanijai. Pavyzdžiui, aš dirbu didelėje kompanijoje. Tai yra didžiuliai pinigai, kuriuos mokame kas mėnesį.
– Kompanija pasiima savo dalį?
– Ne, kompanija nuo rugsėjo mėnesio paskelbė, kad brokeris gauna 100 proc.: kiek parduodu, visi gauti pinigai yra mano. Bet už tai, kad aš naudojuosi tos kompanijos vardu, turiu susimokėti tam tikrą pinigų sumą – ganėtinai nemažą. Kad būčiau kompanijoje ir naudočiausi jų vardu, turiu turėti biurą – negaliu susigalvoti, kad dirbu iš namų. Turi būti padorus, tvarkingas biuras. Moku už biurą, taip pat kainuoja visi skelbimai, degalai. Per mėnesį susidaro nemaža suma. Ne kiekvienas tiek uždirba per mėnesį, kiek mes per mėnesį išleidžiame.
– Kaip tapti brokeriu, kaip pradėti dirbti? Juk nėra universiteto, skirto nekilnojamojo turto agentams?
– Aš galiu papasakoti, kaip aš atsiradau šioje sferoje. Feisbuke pamačiau lentelę „Ar esi geras pardavėjas?“. Sėdėjau namie, nieko neveikiau, užpildžiau. Klausimai paprasčiausi, tinkantys bet kokiam pardavėjui, net nepamenu. Gavau 97 proc., paskambino iš kompanijos ir pasiūlė susitikti. Iš pradžių neatrodė patrauklu – ką brokeris iš viso veikia?
Nuėjau į pokalbį gal iš ketvirto karto, papasakojo, kaip atrodo brokerio darbas. Man tai pasirodė labai įdomu: atsikeli ryte, persižiūri savo pašto dėžutę, paskui yra skambučiai, susitikimai, pardavimas. Tai labai įvairus darbas – visą laiką veiki kažką kito. Susitinki atsigerti kavos, pasišnekėti su žmonėmis. Tai darbas su žmonėmis, mane tai labiausiai turbūt ir žavi.
Mes galbūt net esame kaip advokatai – turime atstovauti savo klientui, kaip jis parduos ir už kiek.
Galiu planuoti savo laiką, galiu pasiskirstyti, ar šiandien dirbu nuo 9 ar nuo 7 valandos ryto. Aišku, būna, kad ir 12 nakties grįžtu – nuvažiuoju pas klientą, geriame kavą ir aiškinamės, kaip geriausiai parduoti jo būstą. Jam reikia tiek, butas vertas ne tiek – ieškai sprendimų. Mes galbūt net esame kaip advokatai – turime atstovauti savo klientui, kaip jis parduos ir už kiek. Tai priklauso ir nuo mūsų.
– Turiu bičiulę, kuri taip pat dirba šioje sferoje. Ji buvo nepriklausoma brokerė, vėliau dirbo po įmonės sparneliu, dabar ji vėl nepriklausoma. Gali būti ir vienišas brokeris, ar būtinai reikia priklausyti kompanijai?
– Neprivalai priklausyti, gali būti ir vienas.
– Kokie yra pliusai ir minusai?
– Jeigu esi kompanijoje, klientui tai pasitikėjimo ženklas. Ateini pas klientą, pasiimi jo brangų turtą parduoti ir, jeigu tu esi pats sau brokeris, tu dingsti, nekeli ragelio – jis neturi į ką kreiptis, jokios atsakomybės taško. Kai esi kompanijoje, žmogus suvokia, kad tai didžiulė kompanija ir galės pasiskųsti. Gali kreiptis, jei aš neatsakau, kažkas blogo, kažkas jam netinka – jis turi kitus kontaktus, kur kreiptis.
– Kokį brangiausią butą ar namą esate pardavusi? Kaip žmonės gyvena Lietuvoje?
– Na, įvairiai gyvena – ir labai gerai, ir prasčiau.
– Koks brangiausias, kiek „liamų“?
– Ne, „liamų“ tikrai nesu pardavusi, bet už 400 tūkstančių esu.
– Manau, kad kiekvienas žmogus, kuris kada nors ketino pirkti namus, ieškojo savo būsto, yra susidūręs su brokeriais. Kažkuria prasme jis priartėja prie jūsų kolegų su nepasitikėjimu, nes niekada nežinai, su kokiu žmogumi susidursi ir ar jis bus sąžiningas. Ar jis yra suinteresuotas vien tik pelnu ir jam nusispjauti, ką pardavinėja, ar jis bus tas žmogus, kuris pasakys būsimo būsto minusus, kas jame negerai. Kiek yra melo jūsų darbe?
– Aš asmeniškai visiškai nemeluoju, kartais kažko nepasakai.
– Tai dažnai interpretuojama kaip melas.
– Negali meluoti ir sakyti, kad kažkas taip yra, jei nėra. Įleidus žmogų jis apsižiūri, jei kažkas jam netinka ir jis mato kažkokį defektą, kažkokį trūkumą, visada turi pasakyti – taip, tai yra. Negali sakyti, kai patys savininkai pardavinėja. Tokie dalykai – pelėsis, skilusi siena, kažkas rimto – privalai pasakyti. Niekada neužstatai, nebandai paslėpti, žmogus turi matyti, ką perka. Jeigu objektas yra su defektais – atitinkamai tu jį ir įvertini, jis bus pigesnis.
– Ar būna potencialių pirkėjų, kurie yra labai atgrasūs – labai priekabūs, nepatenkinti, žiūri į jus įtariai?
– Žinoma, pasitaiko visokių žmonių yra ir visokių reikia, su visais reikia susikalbėti.
– Ir jums pavyksta?
– Žinoma, kad pavyksta.
– Ar buvo taip, kad žmonės įsigyja būstą ir vėliau aiškina, kad jūs kalta, kad tas būstas prakeiktas ar blogas?
– Niekada, ir aš nuoširdžiai tikiuosi, kad to niekada nebus. Būna, skambina žmonės po įsigijimo: gal kilo klausimų apie santechniką ar elektros instaliaciją. Jie skambina man, o ne pardavėjui, nes turbūt užsimezga ryšys, yra lengviau bendrauti su manimi, o ne su pardavėju, kurį pamato tik pas notarą. Žinoma, visada padedu, skambinu pardavėjui, klausiu, aiškinamės, jei reikia – nuvažiuoju ir parodau.
