Kaip jau rašė 15min.lt, prasidėję darbai Neries krantinėje priešais Kauno pilį sukėlė karštų diskusijų. Architektas A.Karalius pareiškė, kad kranto ruožas suprojektuotas kaip primityviausias ir pigiausias betoninis upės bordiūras. „Nebuvo nagrinėjami jokie architektūriniai klausimai, įskaitant kranto įrengimą ir pritaikymą miestiečių viešosioms funkcijoms, rekreacijai bei laivybai“, – stebėjosi A.Karalius.
Pirmadienį „YIT Kausta“ išplatino pranešimą, kuriame cituojami architektai, pritariantys projektui.
Rengė architektūrinį konkursą
Kaune, dešiniajame Neries upės krante, priešais Kauno pilį, pradedamas ilgai planuotas ambicingas urbanistinis projektas. Juo siekiama atgaivinti ir visuomenės reikmėms pritaikyti daug metų apleistą, dykyne virtusį upės krantą, nuo kurio atsiveria įspūdinga senamiesčio panorama su vaizdu į Kauno pilį.
Naujojo projekto vystymo darbus vykdo bendrovė „YIT Kausta“. Bendrovės iniciatyva dar 2012 m. kartu su Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriumi buvo suorganizuotas viešas architektų konkursas.
Pagal valstybinius reikalavimus konkursas vykdant tokius projektus nėra privalomas, tačiau jį nuspręsta rengti siekiant geriausio rezultato. Konkurso darbus vertino architektų ir užsakovų komisija, vadovaujama Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesoriaus Gintaro Čaikausko. Jam buvo pateikta 10 projektų.
Konkursą laimėjo projektas „Mano krantas“, sukurtas architektų grupės „Kita kryptis“, vadovaujamos architekto Tomo Kriaučiūno. Projekto sumanytojų tikslas – atverti senamiesčio panoramas kitame krante ir suteikti galimybę jomis grožėtis visuomenei.
Projekto sumanytojų tikslas – atverti senamiesčio panoramas kitame krante ir suteikti galimybę jomis grožėtis visuomenei.
Vietoj šiandien apleisto lauko naujajame kvartale iškils gyvenamieji namai, taip pat verslo centras. Pastatai projektuojami ant nedidelės kalvos, tad namų gyventojams atsivers vaizdas į kitą upės krantą su XIV a. pastatyta Kauno pilimi. Pakrantėje numatyta sukurti miestiečių poilsiui pritaikytas erdves, nutiesti pėsčiųjų ir dviračių takus.
Nuo 2012 m. pabaigos iki šių metų gegužės vyko pasiruošimo projekto vykdymui darbai, atlikti įvairūs tyrimai: poveikio aplinkai vertinimas, suderintas su Aplinkos apsaugos agentūra, Valstybine saugomų teritorijų tarnyba, Kauno m. Aplinkos apsaugos skyriumi, Kultūros paveldo departamentu, priešgaisrine gelbėjimo valdyba bei Visuomenės sveikatos centru. Taip pat atliktas strateginis pasekmių aplinkai vertinimas, poveikio upei vertinimas, numatomo dambos poveikio Neries upės hidrauliniam – hidrologiniam režimui vertinimas, sklypo hidrogeologiniai tyrimai. Gauti urbanistų vertinimai ir rekomendacijos.
Statybos darbai pradėti nuo dambos – specialios konstrukcijos, saugančios sklypą nuo upės vandens pakilimų, įrengimo.
Architektas Tomas Kriaučiūnas:
„Jau nuo sprendimo dalyvauti „YIT Kausta“ organizuotame konkurse suvokėme, kad tai ne įprasto kvartalo statybos – ir dėl gamtinių sąlygų, ir dėl projekto masto, ir dėl jo strateginės reikšmės miestui. Profesine prasme visada įdomiau dirbti su projektais, kurie yra kompleksiniai, tęstiniai, o ne apsiribojantys keliais pastatais.
Tai emociškai labai stipri vieta, atsiverianti besiilsintiems Santakos parke ar lankantiems Kauno pilį, ir, kita vertus, atskleidžianti visą senamiesčio grožį, būnant kitoje Neries upės pusėje. Mums, kaip konkursą laimėjusiai komandai, buvo iškelta užduotis rasti sprendimą, galintį duoti vertę ir miestui, ir jo gyventojams.
Visų pirma, šis projektas sudėtingas inžineriškai. Reikėjo prisitaikyti prie gamtinių sąlygų, upės poveikio – reglamentuojamo potvynių lygio, ledonešio poveikio. Projekte nuo pat pradžių buvo numatyta apsauginė damba, sauganti sklypą nuo upės pakilimų, o visas gyvenamųjų namų lygis pakeltas iki jos altitudės.
Šis projektas sudėtingas inžineriškai. Reikėjo prisitaikyti prie gamtinių sąlygų, upės poveikio – reglamentuojamo potvynių lygio, ledonešio poveikio.
Kurdami projektą turėjome vietos, kurioje norėtų leisti laiką ne tik kvartalo gyventojai, bet ir kiti miesto žmonės, viziją. Tiesa, jau konkurso užduotis įpareigojo kurti sprendimą, pritaikytą visuomenei. Pakrantėje numatytas pėsčiųjų ir dviračių takas, sujungtas su ilguoju taku, einančiu dešiniuoju Neries krantu. Kvartalo viduryje bus išsaugotas senasis pušynas, kuris sukurs jaukią erdvę tarp namų.
Kaunas, beje, ir visa Lietuva, iki šiol neišnaudoja upių krantų, taip, kaip tai daro didieji Europos miestai. Išimtis gal tik Marijampolė, kuri panaudojo ES paramą parkui prie Šešupės atgaivinti. Be abejo, čia veikia ir ekonominiai aspektai. Turtingesnėse Europos šalyse galimi gerokai sudėtingesni ir brangesni sprendimai įrengiant krantines ir viešąsias erdves šalia jų.
Mūsų šalyje norėdami pasiekti geresnį rezultatą vystytojai turėtų veikti ranka rankon su savivaldybe. Ir sprendimus tokiu atveju lemia ne vien pinigai. Gyvenime yra abipusis ryšys – žmogus stato miestą, miestas augina žmogų. Norint atgaivinti miestą, reikia nuoseklios strategijos, kaip sugrąžinti žmones į centrą. Pritraukus gyventojus, verslas, esu tikras, turės ką pasiūlyti. Tai verslo ir savivaldybės bendradarbiavimo klausimas.
Atvirai sakant, iki šiol Europos Sąjungos lėšų krantinių, be jau minėtos Marijampolės, tvarkymui išnaudota beveik nebuvo. Viskas vyksta beveik tik verslo iniciatyva. Belieka tikėtis, šis projektas bus teigiamas postūmis, gaivinant Kauno urbanistinį veidą.“
Architektas Algimantas Kančas:
„Reikšminga, kad Kaunas pagaliau atsigręžia į upę – iki šiol gyvenamųjų namų statybos Kaune ant kranto beveik nebuvo vykdomos. Todėl tai labai svarbus Kauno miesto plėtrai projektas ir didelis stimulas būsimiems darbams. Antrasis žingsnis, mano nuomone, – pėsčiųjų tiltas. Jis sujungtų miestą dešiniajame Neries krante su senamiesčiu, leistų jį pasiekti pėsčiomis ir kartu pripildytų žmonių.
Mūsų miestai išskydę, tai – didysis jų minusas. Senamiesčiai – gražūs, pilni unikalios architektūros pastatų, tačiau miesto centre vaikšto trys žmonės. Ypač nuo to kenčia Kaunas. Jis nevaldomai plečiasi į priemiesčius. Laukuose kuriasi ištisi kvartalai. Jų gyventojai kasdien po pusvalandį automobiliu keliauja į darbą. Miestas miršta.
Reikšminga, kad Kaunas pagaliau atsigręžia į upę – iki šiol gyvenamųjų namų statybos Kaune ant kranto beveik nebuvo vykdomos.
Jei norime, kad Kaunas būtų gyvas, turime iš naujo peržiūrėti dykynėmis virtusius plotus aplink miesto centrą, juos urbanizuoti, gyvenimui pritaikyti pakrantes. Iš jų turi būti lengva žmonėms pasiekti centrą pėsčiomis, dviračių takais.
Reikia sugrąžinti žmones į miestą, sukurti sąlygas jiems gyventi patogiai. Turi rastis nauji kvartalai, nauji architektūriniai siluetai, žinoma, kuriami nuosekliai, profesionaliai, vykdant reikiamą priežiūrą. Kiekviena epocha turi palikti savo ženklą architektūroje.
Žinoma, tai padaryti nėra paprasta, tačiau neišvengiama, jei norime matyti savo miestą gyvą ir atsinaujinantį.“
Prof. Gintaras Čaikauskas:
„Lietuvoje susiklostė dvejopas požiūris į vandenį ir gyvenimą šalia. Dilema yra neišvengiama: žmonės mėgsta vandenį, nori prieiti ir būti kuo arčiau, tačiau privalo laikytis saugumo. Sėkmingi sprendimai galimi tik suderinus šiuos klausimus.
Ši tema yra sudėtinga, pas mus gana neįprasta, todėl apie upių panaudojimą miestuose teoriškai diskutuojama ne vienerius metus, parengta daug įvairių eskizų, tačiau nėra daug geros patirties, darbo tradicijų, realūs sprendimai fragmentiški ir gana pragmatiški, miestai tebėra nutolę nuo upių.
Antra vertus, statyba ant upės kranto – neeilinis dalykas dėl daugelio priežasčių. Visų pirma, tai ne tik architektų darbas ar erdvių formavimo bei aplinkos estetikos klausimai. Reikia hidrotechnikos žinių, vandens poveikio krantams išmanymo ir, be abejo, didelių investicijų reikalaujančių specifinių techninių sprendimų, nes priešingu atveju gamta tvarkosi natūraliai.
Iš tiesų, mes, Vilniaus architektai, į Kauną dažnai žiūrim kaip į drąsių architektūrinių idėjų šaltinį.
Kaune upių panaudojimas istoriškai tebėra aktyvesnis nei sostinėje. Vilniuje Nerimi buvo plukdomi sieliai, taigi krantinės liko gana atviros, nes jomis judėdavo darbininkai. Pastaruoju metu ši pagrindinė miesto ašis ir Vilnelė atlieka daugiau dekoratyvinę funkciją. Gyventi namuose, kurių langai atgręžti į upę, tapo prestižu. Dar sovietmečiu pagal galimybes suformuotos krantinės tapo mėgstama pasivaikščiojimų ir aktyvaus laisvalaikio zona.
Iš tiesų, mes, Vilniaus architektai, į Kauną dažnai žiūrim kaip į drąsių architektūrinių idėjų šaltinį. Čia gimsta nemažai kūrybinių iniciatyvų, vykdomi inovatyvūs projektai.
Kalbant apie projektą Kaune dešiniajame Neries krante, organizuotas projekto parengimo konkursas atitiko visus reikalavimus. Darbai buvo analizuojami, vertinami, pateiktos recenzijos, pastabos, pasiūlymai jų tobulinimui. Komisija išskyrė kelis sklypo vietos pranašumus labiau išryškinusias ir racionaliau suplanuotas projektines vizijas.
Konkurse varžėsi 10 darbų. Visų jų kūrėjai iki laimėtojų paskelbimo akimirkos buvo neatskleisti, visiems dalyvių projektams buvo skirti kodai. Kiekvienas projektas turėjo tik savo pavadinimą. Medžiaga apie konkursą buvo suteikta 16-ai įmonių.
Komisijai pateiktus projektus recenzavo architektai Audrius Ambrasas ir Nerijus Stanionis. Daugiausia dėmesio skyrėme idėjoms, kurios būtų pagrįstos ir originalios. Nemažiau svarbu buvo tai, kokia įtaka bus padaryta Senamiesčio panoramai, koks bus pastatų ryšys su upėmis ir kaip pakrantės statiniai įsilies į Kauno centro dalies urbanistiką. Dar vienas kriterijus, kuriuo vadovaujantis buvo vertinami darbai – pakrantės kvartalo architektūrinio įvaizdžio formavimas.
Žinoma, visuose architektūriniuose konkursuose dažniausiai teikiamos tik idėjos, formuojamos esminės koncepcijos, konkrečiau nedetalizuojant būsimų sprendimų, juolab, jeigu jie galimai susiję su ypatingais vandentvarkos įrenginiais ir specifinėmis technologijomis. Šie miestui labai aktualūs ir jautrūs klausimai privalo būti kruopščiai sprendžiami ir profesionaliai aptariami vėlesnėse patikslintų projektų stadijose, dalyvaujant atitinkamų sričių specialistams ir visuomenei. Tai padėtų spręsti kylančias problemas ir gražias svajones paverstų realybe.“
