Pavyzdžiui, kad sodyba – visam gyvenimui, o jei neįperku prabangios ant ežero kranto, tai nieko kito ir nereikia.
Pasak A. Boguševičiaus, sodybų pirkimas buvo apslopęs po Rusijos krizės, paskui apie 2012-2014 metus, kai madinga tapo pirkti gabalą žemės pasaulio pakraštyje – Kipre, Turkijoje, lietuvių numylėtoje Tenerifėje ir pan.
„Tačiau netruko iškilti paprastas klausimas – kiek tose savo nusipirktose vietose galim būti? Kiekvieną savaitgalį skraidysime? Nusiperka žmonės, 3-5 metus pasidžiaugia, gerai, jeigu paleidžia į nuomą, bet, vėlgi, nėra taip paprasta administruoti nekilnojamą turtą kitoje šalyje, o ir NT mokesčiai pietinėse valstybėse nemaži. Kiek buvai ir domėjausi, pvz., Ispanijoje – 5 proc. turto vertės. Nuo 100 tūkst. eurų kasmet po 5 tūkst. susidaro“, – skaičiavo A.Boguševičius.
Mada investuoti į nekilnojamą turtą, kur šilčiau, turi antrą pusę – šilto klimato kraštuose pusę metų trunka sunkiai pakeliami karščiai. „Turkijoje, Graikijoje nuo gegužės iki rugsėjo plius 35-40 laipsnių. Žiemą, kad ir piečiau – vėjas ir vis viena žvarbu. Dukra pusę metų praleido Portugalijoje, tačiau tie 9-12 laipsnių šiluma labai nedžiugino. Ir daug kur nedžiugina, tik tiek, kad pavasarį, rudenį keliaujant po šiltesnius kraštus susidaro įspūdis, kad visus metus malonus oras“, – atkreipė dėmesį Namude.lt šeimininkas.
Sodybų renesansas
Jei mada keičiasi kas dvejus-trejus metus, nekilnojamojo turto srityje – kas 6-8 metus. „Sodybų pirkimo mada grįžo apie 2019-2020 metus, dar prieš karantinus, o apslobs kokiais 2025-2026 metais. Žinoma, jei nebus kokių nors netikėtumų“, – prognozavo 15min pašnekovas, pridurdamas, kad ne visas nekilnojamas turtas bus vienodai paklausus.
Kas po kelių mėnesių ar metų bus su butais, Namude.lt savininkui – daug klaustukų. Tačiau mada turėti sodybą, jo nuomone, pasilaikys.
Kas po kelių mėnesių ar metų bus su butais, Namude.lt savininkui – daug klaustukų. Tačiau mada turėti sodybą, jo nuomone, pasilaikys.
„Jei butai paprastai perkami su paskolomis, sodybos dažniau įsigyjamos iš santaupų. Bakai ne žalią, o tik geltoną šviesą joms dega. Jiems reikia ir namų valdos, ir tvirtesnio namo, o namai, kaip pasiutę, dažniausiai ir mediniai, ir ne pirmos jaunystės. Žemė dažnai – žemės ūkio paskirties. Taigi, šitą nekilnojamą turtą perka finansiškai stipresni žmonės, iš santaupų“, – apibendrino A.Boguševičius.
Laužo stereotipus apie sodybų pirkimą
Sodybos paežerėse pliusus, minusus ir kodėl pats nebesirinktų namo paežerėje, Namude.lt savininkas jau pasakojo, plačiau apie tai galima pasiskaityti čia:
Sodybas, o ne žmonas keičiantis NT ekspertas kritiškas paežerėms: kas labiau „ant bangos“
„Jei norisi pasimaudyti, bet kurioje sodyboje galima tvenkinuką išsikasti, Lietuvoje gruntiniai vandenys negilūs, nebent žvyrynas, smėlynas, o į ežerą pažvejot už kilometro ar pusantro geriau nueiti“, – sako 30 metų NT srityje dirbantis zarasiškis.
Jo žodžiais, iki šiol lietuviško individualizmo niekam nepavyko pralaužti – nekilnojamojo turto vystytojų bandytos pardavinėti gyvenvietės prie ežerų nelabai pasiteisino. „Gal ateityje tai išsispręs, bet dabar panašūs projektai – šiaip sau“, – pastebi A.Boguševičius.
Pasak jo, ir krizės panašiems projektams koją vis kišo. Plėtrą stabdo gamtosauginiai reikalavimai: „Ant ežero kranto gali būt viena sodyba. Paežerėse dažnos miško juostos, kurių negalima skaldyti gabaliokais. Negali pirties kur nori statyti. Taip kad statyti gyvenvietes paežerėse dabar, galima sakyti, neįmanoma. Nebent paežerė be jokių krūmų, miško. Tada skaldoma sklypais ir urbanizuojama. Tačiau taip gamtoje labai reta arba yra nuobodi, neįdomi, aerodromo tipo paežerė“.
Aukštaitijos regione, kur pašnekovas dirba, daugiausia ežerų, miško: čia ir Labanoro regioninis parkas ir Aukštaitijos nacionalinis parkas, Gražutės, Sirvetos, Sartų apylinkės.
Jeigu žiūrėsime Lietuvos žemėlapį, gražiausi Aukštaitijos rajonai ir bus Anykščių, Utenos, Molėtų, Ignalinos, Švenčionių, Zarasų, na o Rokiškis, kurio nekilnojamo turto objektų taip pat galima rasti portale Namude.lt, ribojasi su Zarasais, čia taip pat yra labai gražių vietų.
„Suaugęs aš su šitų kraštų sodybomis, 30 metų joms atidavęs, gerai pažįstu kraštą. Prieš 10 metų buvau užsibrėžęs kasdien išsimaudyti vis kitame ežere, kad žinočiau kiekvieno skaidrumą, vandenį, prieigas. Suskaičiavau, kad 33 išsimaudžiau. Kad suprasčiau ežerą, kiekvieną atsiminčiau. Nes gali visą gyvenimą pro šalį važinėti ir nė karto nesustoti, neišdrįsti į vandenį įlipti“, – juokėsi NT ekspertas.
Lietuvio įsipareigojimas sodybai – perteklinis
A.Boguševičius sodybas keičia kas 3-5 metai, yra gyvenęs Molėtų, Utenos, Zarsų, Ignalinos rajonuose. Kaip pats sako, sutvarko, šalia vandens telkinius išnardo, susipažįsta su aplinka ir po trejų-ketverių metų vėl pradeda iššūkio norėti.
„Lygiai tas pats kai kuriems pirkėjams, pastebiu. Nusiperka naują sodyba – saldu, kaip medus: tvarko, stato, remontuoja. Tačiau kas 7-9 metus keičiasi žmogaus gyvenimo ciklas, o tuo pačiu – poreikiai. Todėl perkant sodybą nereikia visam gyvenimui planuoti. Pakanka dešimčiai metų. Kartais lietuvių įsipareigojimas sodybai – perteklinis , o iš tiesų ji turi būti lengva, kad nereikėtų nešioti kaip naštos. Jei dešimt metų sodyba stovės, ir gana“, – įsitikinęs zarasiškis.
Nemažai norinčių ir galinčių turėti sodybą svarsto taip: jeigu prie ežero už 120 tūkst. eurų neįpirks, tada ir už 30-40 tūkst. nereikia. Nes lietuvio mentalitetas toks – turiu arba nustebinti kaimyną ir pirkti nepakeliamą, brangią, sunkiai išlaikomą sodybą, o ne rinktis pigesnį, lengvesnį, patogesnį variantą.
„Iš tiesų juk daiktas tau, o ne tu daiktui turi tarnauti. Aš ir su savo klientais taip bendrauju – jei matau, kad žmogui nereikia, tai ir sakau, kad geriau tegu neperka“, – sako A.Boguševičius.
Jo nuomone, sodybos nebūtinai turi būti auksinės. Tačiau dalis žmonių susikoncentruoja būtent į tai arba prisimena, kaip prieš 15 metų draugai pigiai nusipirko gražią sodybą pušyne ant kalniuko, ežero kranto. „Na, nebėra tokių. Sodybų niekas negamina, pardavimui nestato. Siūlo nebent 5-10 arų sklypus su pakrante, todėl net ir turtingi žmonės geros sodybos gražioje vietoje po 4-5 metus ieško, kol kažką išmedituoja“, – sako Namude.lt vadovas.
Atstumas nuo sodybos iki namų
Visi žmonės trokšta, kad atstumas nuo namų iki sodybos, kurią renkasi, būtų kuo mažesnis. Tačiau nuvažiuojantiems po 300 kilometrų per dieną 150 kilometrų iki sodybos nieko tokio, o sėslesniam ir 20-30 kilometrų toli. Kaip pastebi sodybų pardavėjai, vilniečiams, kauniečiams 100-150 kilometrų iki sodybos – normalu.
Daugėja žmonių, kurie didelius atstumus važinėja iš namų regionuose į darbus didžiuosiuose miestuose
„Priklauso ir nuo pajamų, nes kainuoja degalai, tačiau jeigu atlyginimai neblogi, o žmonės dalį darbinių klausimų gali išspręsti važiuodami automobiliu, nesureikšmina didesnio atstumo. Žinoma, jeigu gyveni su šeima, vaikams būreliai, skirtingose vietose darbai, labai toli neprivažinėsi. Tada pasirenkama gyventi mieste, o savaitgaliauti sodybose. Nors pandemija taip pat turi įtakos įpročių kaitai. Dabar ir pasaulio pakraštyje gyvendamas žmogus gali nuotoliniu būdu dirbti“, – komentavo A.Boguševičius.
Jaunoji karta elgiasi kitaip
Senoji karta norėjo nebent „kulkos atstumu kaimyną matyti“: jeigu kaimyno namą matai, tai jau negerai. Tačiau jaunoji karta, Alvydo žodžiais, patys savęs nebijo, nebijo ir kaime namo pirkti.
„Neseniai vieni sklypą pirko, 5 namelius pastatė su bendra pirtele, nes jauni žmonės nori bendruomeniškumo. Po karantinų ši tendencija gali stiprėti, nes dauguma išsiilgę buvimo kartu, bendros veiklos. Gal spiesis kaip bitės į spiečius, kaip paukščiai, skrendantys į šiltus kraštus ar grįžtantys namo, norės to pulko. Normalu, nes gimsta sinergija, idėjos, pasikeitimas mintimis, kurios naudingos ir darbui, ir verslui“, – dalijosi Namude.lt šeimininkas.
Sodybas perkantis jaunimas – labai įvairus, skirtingi ir poreikiai. Tačiau pagal bendravimo būdą A.Boguševičius skiria dvi jaunimo „rūšis“– kur kalba ir kur ne: „Su tais, kur kalba, viskas gerai, o su nekalbančiais kiek sunkiau. Tačiau jie net ir nekalbėdami, o rašydami žinutes visai neblogas sodybas nusiperka. Dažnai tokiais atvejais žmonos būna kalbesnės, o vyrai pinigus moka, nes pasiturintys yra“.
Alvydo žodžiais, reikia mokėti su jaunąja karta bendrauti – laužyti jau savus stereotipus, nes jeigu žmogus nekalba, kaip tu esi įpratęs, reikia jo kalbos paieškot, jo pasaulį pabandyti suprasti.
Minimalistams užtenka 30 kvadratinių metrų
Jeigu senoji karta norėjo erdvios sodybos, namų, pievų, minimalistams užtenka ir 30 kvadratinių metrų ploto nameliuko su bendra erdve bei miegamuoju. „Jei dar neturi vaikų, jiems nesuprantama, kodėl ne visada gerai bendra erdvė. Pirmenybė teikiama lengviems vasariniams, moderniems, tikrai ne tradicinės lietuviškos architektūros namams. Žemės jiems užtenka mažai – 10 ar 12 arų, o ne hektarų. Tik tam, kad būtų galima kažką pasistatyt. Šiai daliai žmonių labai svarbi vertybė patogumas, kad būtų netoli asfaltas, geras privažiavimas. Nieko tokio, jei kaimynai netoli. Nesibaido kaimynystės – neturi ko slėpti“, – pastebi A. Boguševičius.
Tačiau tai irgi ne taisyklė. „Moteriškaitė tikrai pasaulio mačiusi girioje nuošalios vietos ieškojo, kad galėtų pabėgti nuo civilizacijos. Skandinavijoje daug kas buvęs, jiems vėl kitaip matyti pasaulis – neužtankintoje erdvėje, ne taip, kaip gyvenusiems Londono priemiesčio zonose. Labai įdomus tas jaunimas. Jeigu meniškos pakraipos nenori, kad šalia ūkininkas kaimynas nuo 5 ryto lentpjūvėje įsijungęs įrangą ūžtų, tačiau kitiems ir tai netrukdo“, – lygino Namude.lt vadovas.
Nori geriausios kokybės už mažai
Pastaraisiais metais išryškėjusi tendencija – noras geriausią kokybę gauti už mažai.Technologiškai mes nužygiavome į 21 amžių, o kaimą palikome 19 amžiaus rūbais.
Pasak A. Boguševičiaus, mūsų praeitis – skurdi. Lietuva ne Vokietija, ne Prancūzija su pilimis. Kolūkių metais pasiturinčių ūkininkų namai paversti mokyklomis, vaistinėmis, kontoromis, jų šeimininkus ištrėmus į Sibirus. Todėl galima sakyti, kad iš praeities vos vienas kitas tikrai geras namas Lietuvoje likęs.
Ką vokietis, žydas statė iš mūro, plytų – liko, o ką lietuvis statė iš šiaudų, molio ir medžio, sugriuvo, supuvo, sudegė.
Šiuolaikiniai reikalavimai namo šilumos varžai – griežti, tačiau, kaip sako Alvydas, biednais laikais statyti nameliai niekada jų neatitiks. Renovuotos, naujos sodybos – link 100-200 tūkst. eurų, bet ne visi tiek turi.
Ieškantys sodybos už 9-15 tūkst. pasiklausia, ar miesto komunikacijos prijungtos, kanalizacija, ar vandentiekis yra, ar stogas naujas, kokie pamatai. „Daikto kaina pagal žmogaus pragyvenimo lygį gal ir nemaža, bet kai stogą pakeisti kainuoja 10 tūkst., o tu visą sodybą už tiek perki, tai nelabai gali prie jos būklės ir kabinėtis“, – sako A.Boguševičius.
Nepopuliariomis dėl saugumo laikomos sodybos prie Baltarusijos sienos, nors, NT eksperto žodžiais, tai netiesa.
Iš tiesų Baltarusijos pasienis kone saugiausias, vos ne kasdien krašto apsaugos patruliai palabina susitikę.
„Dėl vagysčių didesnė bėda gal sodybose prie kolektyvinių sodų – daugiau žmonių, daugiau rizikos. O kad apvogs atokų vienkiemį – tikimybė maža, – mano A.Boguševičius. Aišku, jei turi aukso, nepalik sodyboje ant stalo. Bet dažniau žmonės į sodybas suveža 10-20 metų senumo baldus, kurių tikrai niekas nevogs, kaip ir dujinių viryklių ar šaldytuvų.
„Metalistai“ gal gelžgalius aprenka, bet iš mano namų jau 10 metų niekas nieko neišnešė, nors paspirk duris gerai, ir įeisi“, – sakė zarasiškis, kuriam gražiausios Aukštaitijos vietos – ir darbas, ir namai.
