Po studijų Lenkijoje R.Pleskačevska parvyko į Lietuvą ir ketverius metus dirbo anglų kalbos mokytoja. Be to, turėjo privačių pamokų, vedė kalbos kursus suaugusiesiems.
Buvo 2002-ieji. Lietuva dar tik rengėsi narystei ES, tačiau kai kurie žmonės jau bruzdėjo, ieškojo galimybių laimę išbandyti užsienyje. Darbas mokykloje Renatai jau buvo pabodęs, norėjosi profesinės pertraukos. Ji troško paragauti ir kitokio gyvenimo, todėl nusprendė išvykti į Airiją.
Atrodė, kad toje saloje problemos neegzistuoja. Tarkime, vėluoji į darbą, skambini vadovui, o jis sako: „No problem“. Kas benutiktų, ten visada – no problem.
Iš pradžių manė, kad tik pusmečiui. Netgi turėjo atgalinį lėktuvo bilietą namo.
„Tačiau man ten viskas patiko: šilti, draugiški, nuoširdūs žmonės. Atrodė, kad toje saloje problemos neegzistuoja. Tarkime, vėluoji į darbą, skambini vadovui, o jis sako: „No problem“. Kad ir kas nutiktų, ten visada – no problem“, – šypsosi R.Pleskačevska.
Nors puikiai kalba angliškai, Renata Airijoje negalėjo dirbti pagal specialybę. Todėl teko imtis paprasčiausių, specialių žinių ir kvalifikacijos nereikalaujančių darbų.
Galiausiai lietuvė įsidarbino viešbučio registratūroje: ne tik kontroliavo atvykstančių svečių rezervacijas, bet ir rūpinosi viešbučio reklama internete, stebėjo konkurentų ėjimus, pasirašinėjo sutartis. Ši patirtis jai labai praverčia ir šiandien.
Atėjo krizė – o kas toliau?
Teisybę sakant, grįžti gyventi į Lietuvą R.Pleskačevska negalvojo. Tačiau 2005 metais Vilniuje, Konstitucijos prospekte, įsigijo butą. Pirkinį vertino kaip investiciją, nors mėnesinė paskolos įmoka bankui siekė net 3 tūkst. litų. Dalį sumos Renata padengdavo iš būsto nuomos ir finansinių sunkumų nejautė.
Tačiau 2008-aisiais viskas apvirto aukštyn kojomis. Per pasaulį besiritanti ekonominė krizė neaplenkė ir Airijos. Renata prarado darbą ir vertėsi iš bedarbio pašalpos. Buvo tikrai striuka.
„Pradėjau galvoti – o kas toliau?“ – prisimena moteris. Nekilnojamojo turto rinką Vilniuje kaustė sąstingis, tačiau Renatos intuicija sufleravo, kad dar ne visos galimybės išnaudotos.
Tada susimąsčiau: o gal tai ir yra mano ateitis? Nutariau imtis to rimčiau ir tapti nekilnojamojo turto trumpalaikei nuomai tarpininke.
Ilgalaikio nuomininko savo butui ji neturėjo, todėl įvairiausiais būdais ieškodavo klientų bent trumpalaikei nuomai. Sekėsi visai neblogai.
„Tada susimąsčiau: o gal tai ir yra mano ateitis? Nutariau imtis to rimčiau ir tapti nekilnojamojo turto trumpalaikei nuomai tarpininke – butų savininkams ieškodavau klientų ir gaudavau komisinius“, – pasakoja Renata.
Atrado nišą sustingusioje rinkoje
Iš pradžių R.Pleskačevska dirbo nuotoliniu būdu – internetu iš Airijos. „Tačiau laikui bėgant susidūriau su problema: tapo sunku kontroliuoti apartamentų užimtumą. Rezervacijos pradėjo dvigubintis: tarkime, aš randu klientą, o šeimininkas butą jau irgi kam nors išnuomojęs. Tada patiriu stresą: kur man apgyvendinti savo žmogų?“ – kalba Renata.
Tada ji nusprendė, kad geriau jai pačiai išsinuomoti keletą butų su subnuomos galimybe senamiestyje ir miesto centre. Atėjo metas kraustytis į Vilnių.
„Tai jau reiškė didesnę atsakomybę, ilgalaikius įsipareigojimus ir papildomas investicijas. Turėjau galvoti, kad apartamentų užimtumas būtų toks, kad sumokėčiau jų savininkui nuomą, padengčiau sąskaitas už komunalinius patarnavimus, atsiskaityčiau su valytoja ir dar uždirbčiau pelno“, – vardija Renata.
Šiltuoju metų sezonu reikia maždaug 10 užimtų dienų, kad visos sąnaudos būtų padengtos. Po to jau einama į pliusą. Žiemą reikėtų didesnio klientų srauto, mat nuomos kainos smunka, o išlaidos komunaliniams mokesčiams dėl šildymo šokteli į viršų.
Tenka suktis ir iš labai ekstremalių situacijų. Be to, kasmet vis atsiranda naujų rinkos žaidėjų, stiprėja konkurencija.
R.Pleskačevska sako, kad trumpalaikės nuomos verslas gali pasirodyti paprastas tik iš pirmo žvilgsnio.
„Tenka suktis ir iš labai ekstremalių situacijų. Be to, kasmet vis atsiranda naujų rinkos žaidėjų, stiprėja konkurencija“, – neslepia moteris.
Ji džiaugiasi, kad prie komandos prisidėjus brolienei Vaidai Pleskačevskai verslas sutvirtėjo: atsirado naujų partnerių, iki tol neišnaudotų apartamentų reklamavimo šaltinių, galvojama apie papildomas paslaugas, klientui siūlant ne tik apgyvendinimą, bet ir transportavimą, pramogų.
– Orientuojatės į užsieniečius. Kokie klientai geidžiamiausi: „Erasmus“ studentai, švęsti į Vilnių atvykstančios bičiulių kompanijos, turistų šeimos?
Renata: – Siūlome senamiestyje ir Vilniaus centre esančius apartamentus – Vokiečių, Didžiojoje, Pilies, Šv. Stepono gatvėse, Gedimino, Konstitucijos prospektuose. Dalis butų priklauso mums, dalį nuomojamės su subnuomos sąlyga. Be to, bendradarbiaujame su būstų savininkais, kuriems parūpiname klientų ir gauname komisinius, tačiau paties buto neadministruojame.
Turime įvairios klasės objektų – ir studentui, ir turistui, ir ilgesniam laikui norinčiam įsikurti verslininkui ar net ambasadoriui.
Vaida: – „Erasmus“ studentai mums yra geri klientai, tačiau jie nėra pageidaujami tikrųjų būsto savininkų. Žinote, jaunystė, vakarėliai, triukšmas, o po to – ir kaimynų skundai.
– Įprasta manyti, kad būsto savininkai ieško ilgalaikių nuomininkų – patikimų, tvarkingų, laiku atsiskaitančių. Tai – ir garantuotos pajamos, ir turto saugumas.
Vaida: – Pastebime tendenciją, kad senamiestyje nekilnojamojo turto turintys žmonės netgi mieliau jį nuomoja trumpam laikui. Jie jau suprato, kad tokiu būdu galima daugiau uždirbti. Be to, būstas nudėvimas mažiau, nes turistai, išsinuomoję apartamentus, beveik nenaudoja buitinės technikos, jie grįžta tik pernakvoti. Dar vienas dalykas: po kiekvienos viešnagės butas sutvarkomas, išvalomas kiekvienas kampas.
Turime partnerę, gyvenančią labai prabangiame bute Užupyje. Gavusi patrauklų pasiūlymą net ji savaitei išsikrausto iš savo namų.
Sutikimą buto subnuomai dažniausiai duoda liberalesni, platesnių pažiūrų šeimininkai, kurie į savo turtą žiūri ne kaip į namus, o kaip į verslo įrankį, uždirbantį pinigus. Turime partnerę, gyvenančią labai prabangiame bute prestižiniame rajone. Gavusi patrauklų pasiūlymą net ji savaitei išsikrausto iš savo namų.
Renata: – Aš pati irgi taip dariau. Įsivaizduokite, per savaitgalį uždirbu 500 litų: visai nesunku asmeninius daiktus užrakinti drabužinėje ir kelias dienas pagyventi pas tėvus. Aišku, butas turi būti visiškai parengtas svečiams: virtuvėje – tik indai, ištuštintas šaldytuvas, vonios kambarys. Toks standartas.
Tiesa, mano draugė, su šeima nuvykusi atostogauti į Amsterdamą, išsinuomojo butą su visais šeimininkų daiktais. Sakė, pagyvenome labai bohemiškoje aplinkoje.
Vaida: – Tačiau tai – jau atskiras nuomos tipas, kai stengiamasi klientui sukurti vietos gyvenimo įspūdį, lyg jis būtų vietinis. Yra netgi namų mainų programų: tu keliausi į Amsterdamą, o olandai atvyks į tavo namus Vilniuje. Tačiau man būtų nemalonu gyventi tarp svetimų daiktų.
– Su kokiais netikėtumais susiduriate savo versle?
Vaida: – Kartą pasirašėme subnuomos sutartį su 80-mete močiute. Matyt, ji iki galo nesuprato, kas yra subnuoma, nes netrukus sulaukėme didžiulių pretenzijų, kad jos namus pavertėme viešbučiu ar net viešnamiu, kad žmonės keičiasi, apsistoja net juodaodžiai! Kilo tiek daug nesusipratimų ir problemų, kad galiausiai turėjome atsisakyti šio objekto.
Mums išsikėlus, į apartamentus buvo atvestas kunigas, kad pašventintų ir išvarytų blogį. (šypsosi).
Renata: – Na, tai buvo unikali situacija – nematytas, negirdėtas dalykas.
– O kalbant apie klientus, kokių nemalonumų jie pridaro?
Vaida: – Man patinka dirbti su studentais, nes jie turi mažai reikalavimų. Studentui svarbiausia, kad butas būtų miesto centre, geriausia Didžiojoje ar Vokiečių gatvėje, ir reikalingas kambarių skaičius. Su jais paprasta susitarti: gali bet kada užbėgti pasikalbėti, nereikia derinti susitikimų ar pan.
Patinka ir darbas su šeimomis, nes tai – solidus, prognozuojamas klientas. Žinau, kad bus ramybė.
Mums skambina pasipiktinęs kaimynas ir skundžiasi, kad priešais jo langus, jo mažamečių vaikų akivaizdoje, dedasi tokie dalykai!
Jaunuoliai, atskridę švęsti mokyklos baigimo ar bernvakarių, iškart kvepia nemalonumais. Pavyzdžiui, portugalų viešnagė mums tapo tikru išbandymu. Prisišėlę mieste jie namo parsivedė merginų, kurios šoko ant didžiulių vitrininių langų palangės. Mums skambina pasipiktinęs kaimynas ir skundžiasi, kad priešais jo langus, jo mažamečių vaikų akivaizdoje, dedasi tokie dalykai!
Apartamentų vaizdas, išvykus šiems klientams, buvo tragiškas: nuplėštos užuolaidos, sugadinta patalynė ir rankšluosčiai. Katastrofa.
– O kokie klientai patys įnoringiausi?
Renata: – Lenkai – jie visada ras prie ko prikibti, kad tik išpeštų nuolaidą. Menkiausią smulkmeną gali sureikšminti lyg didžiausią paslaugos trūkumą (šypsosi).
Skandinavai ir olandai elgiasi priešingai, todėl jie man labiausiai ir patinka. Jie nekelia absoliučiai jokių problemų. Atsimenu istoriją, kai apartamentuose Vokiečių gatvėje dėl atliekamų remonto darbų kelias dienas nebuvo karšto vandens.
Visas tris paras skandinavai vertėsi be jo – neišgirdau nė vieno priekaišto. Tik po viešnagės klientai parašė laišką, pasiteiraudami apie nuolaidą. Atrašydama paklausiau, kokios nuolaidos jie tikisi. Ir jie nieko nebeatrašė, nepratęsė pokalbio.
Kiti klientai iš Skandinavijos netyčia išdaužė durų stiklą, tačiau patys pasiūlė padengti nuostolius.
– Vadinasi, net trumpalaikė nuoma gali atskleisti kultūrinius tautų skirtumus?
Vaida: – Po britų viešnagės apartamentuose Trakų gatvėje radome tiek gėrimų, kad jų užtektų dar vienam vakarėliui: kelios dėžės alaus, keli buteliai stipriųjų gėrimų. Matyt, pervertino savo galimybes. (juokiasi)
Renata: – Nemažą mūsų klientų dalį sudaro šeimos iš Rusijos ir Baltarusijos. Tai – trumpalaikiai migrantai, atvykę į Lietuvą apsipirkti. Arba švęsti. Šiandien patvirtinau užsakymą šventiniam Naujųjų metų laikotarpiui – dešimčiai parų.
Vieną valytoją aptikome miegančią apartamentų lovoje, kurią ji turėjo pakloti. Kita nuolat reikalauja valymo priemonių. Nori šiukšlių maišų, kurie ne tik užsiriša, bet ir kvepia.
Mano bute pusantrų metų gyveno indai. Supratau, kad mūsų ir jų supratimas apie švarą ir higieną smarkiai skiriasi...
Vaida: – Valytojos bardavosi tarpusavyje, kuriai eiti tvarkyti. Beje, kalbant apie mūsų darbo sunkumus, rasti darbštų, patikimą, atsakingą žmogų, labai sudėtinga. Tarkime, vieną darbuotoją aptikome miegančią apartamentų lovoje...
– Tačiau jūsų verslas labiausiai priklauso nuo užsieniečių srautų. Jų skaičius kasmet auga, vadinasi, ir verslo perspektyva šviesi?
Renata: – Smarkiai priklausome nuo skrydžių į Vilniaus oro uostą politikos. Jei „Ryanair“ ar „Wizz Air“ nutrauktų savo skrydžius – viskas, mūsų verslo nėra. Kasdien bijau, kas bus, todėl galvoju apie planus B ir C.
