Savo laiku buvusio populiariausio ir įstabiausio ankstyvojo socialistinio modernizmo architektūros pavyzdžio vidus dabar primena – nieko nėra amžino.
Tačiau pastatas, į kurį plūsdavo gero kino gerbėjai, stovės nebeilgai – jį planuojama griauti jau lapkritį. Šiais metais miestiečiai per specialiai rengiamas ekskursijas galėjo apžiūrėti tai, kas liko iš kino teatro.
Per visą laiką jis buvo stipriai niokojamas, jame gyveno benamiai. Net ir dabar pastate, nors šis ir išvalytas, jaučiamas nestiprus šlapimo kvapas.
Pamesti brėžiniai ir daužomi langai
Modernaus meno centro gidė Miglė Survilaitė pasakojo, kad sovietų valdžiai idėja statyti kino teatrą kilo apie 1959 metus. Tuomet Maskvoje sukurtas projektas, o architektas Jonas Kasperavičius turėjo jį pritaikyti sostinei ir parinkti vietą. Vėliau tais pačiais metais pradėtos statybos. Bet jos nebuvo sklandžios: vienerius metus statybos buvo sustojusios, nes kažkas pametė brėžinius ir teko projektavimo imtis iš naujo.
1965 metų liepą kino teatras buvo atidarytas. Pamatyti pirmojo filmo „Pūga“ tuomet atėjusius žmones pasitiko vestibiulis dideliais stikliniais langais. Tuomet jo viduje buvo šviesu, pro langus plieskė saulė, o dabar esame priversti kiekvieną žingsnį apleistame pastate pamatuoti, apšviesti ir žiūrėti, kad tik neišsisuktume kojos.
M.Survilaitė pasakojo, kad bilietai buvo parduodami pirmadieniais visai savaitei. Eilės nusidriekdavo iki dabartinės „Iki“ parduotuvės. Anot istorikės Sonatos Žalneravičiūtės, kino teatras buvo toks mėgiamas, kad žmonės išdauždavo langus ir užeidavo pasižiūrėti filmo nemokamai.
Mėgiamas jis ir dabar – į ne pirmą kartą rengiamą ekskursiją suplūdo bene 30 žmonų, o praeiviai vis užsukdavo paklausti, kas čia vyksta ir kada galima būtų ateiti? Akivaizdu, kad „Lietuva“ daugiau nei dešimtmetį kaitino žmonių vaizduotę, todėl dabar visi nori pamatyti, kas iš jos išliko.
Renovacijos ir filmai
Dar viena svarbi data – 1981 metai, kai tuometinėje Tarybų Sąjungoje buvo švenčiamas kino festivalis ir „Lietuvos“ kino teatras gavo finansavimą renovacijai. Tuomet jis buvo atnaujintas – šiek tiek padidintas vestibiulis, atsirado laiptai prie įėjimo, didžiojoje salėje medines kėdes pakeitė paminkštintos.
Šiandien užsukus į žymiąją 1000-čio vietų salę pasigendi ne tik žiūrovų, bet ir kėdžių, ekrano. O pati salė apgriuvusi, tačiau vis dar įspūdinga. Gidė pasakojo, kad 15–16 eilės visada būdavo rezervuotos politiniams veikėjams.
Didelį ekraną salės priekyje, kaip ir teatre, dengdavo masyvios užuolaidos, kurios jį saugodavo nuo dulkių. Teatrą pasiekdavo naujausia to meto aparatūra, o didžiojoje salėje buvo 96 garso kolonėlės, sumontuotos lubose, šonuose, už ekrano. Salėje po rekonstrukcijos taip pat įrengtas oro kondicionierius ir tai buvo vienintelis kino teatras Lietuvoje, kuris turėjo tokį įrenginį.
Už didžiosios salės mažiausiai du mechanikai leisdavo juostinius filmus, kurie būdavo ne vientisi, o sudaryti iš daugelio juostų. Būtent mechanikų užduotis būdavo tas juostas sumontuoti taip, kad žiūrovai galėtų stebėti vientisą filmą. Gidė pasidalino atsiminimais, kad per dieną iš viso būdavo rodomi 6 kino seansai, o mechanikai dažnai sugebėdavo taip įsitraukti į kortų lošimus, kad pamiršdavo savo tiesioginį darbą. Ir kai du pagrindiniai filmo herojai filmo pabaigoje turėdavo pasibučiuoti, o juosta nutrūkdavo, mechanikai būdavo nušvilpiami žiūrovų.
Be to, pačios juostos būdavo degios ir kartais besisukdamos projektoriuje užsidegdavo. Tuomet mechanikams tekdavo jas mesti į metalinę juostų dėžutę, o vėliau – viską pro langą, kad nekiltų gaisras.
Paskutinis filmas – „Idiotas“
Devintame dešimtmetyje, kai namuose kiekvienas galėjo pasižiūrėti filmų iš vaizdo kasečių, kino teatrus ištiko krizė.
1997 metais „Lietuva“ buvo vėl renovuota: atnaujinta garso bei vaizdo aparatūra, todėl atsirado galimybė rodyti skaitmeninius filmus.
Po atnaujinimo kino teatre atsirado ir dar viena salė – „88“. Būtent tiek ji talpino žiūrovų. Ji įdomi ir tuo, kad čia pirmą kartą buvo įrengtos „įsimylėjėlių“ kėdės, kurios po uždarymo perkeltos į kino teatrą „Skalvija“.
Lemiamą smūgį „Lietuvai“ sudavė nauji ir modernūs kino teatrai. Galiausiai 2005 metais kino teatras buvo uždaryta. Paskutiniai čia rodyti filmai dabar atrodo labai simboliškai – „Skrydis virš gegutės lizdo“ ir „Idiotas“.
2002 metais už 869 tūkst. eurų (3 mln. litų) kontrolinį „Lietuvos“ kino teatro akcijų paketą įsigijo bendrovei „Vilniaus prekyba“ priklausiusi „Turto vystymo grupė“. Tačiau paskelbus, kad pastatą planuojama griauti, prasidėjo protestai. Tuomet jis keitė šeimininkus, kol galiausiai atsidūrė bendrovės „Rojaus apartamentai“ rankose. Po jos bankroto 2012 metais, kino teatro ir kiemo pastatus aukcione įsigijusi antrinė SEB banko nekilnojamojo turto įmonė „Litectus“ perleido juos meno kolekcionieriams Viktorui ir Danguolei Butkams, kurie čia planuoja statyti Modernaus meno centrą.
Iki 2018 metų planuojamo pastatyti muziejaus projektą rengė žymus architektas Danielius Libeskindas ir jo architektų grupė „Studio Libeskind“. Architektai dirba kartu su Lietuvos architektų biuru „Do architects“ bei projektavimo bendrove „Baltic engineers“.
Investicija į muziejaus pastatą turėtų siekti apie 5 mln. eurų.
Muziejuje bus pristatoma Lietuvos modernaus ir šiuolaikinio vaizduojamojo meno kolekcija. Čia bus ne tik muziejus ir meno erdvė, bet ir vieta, kur galima bendrauti ar tiesiog išgerti kavos. Čia taip pat bus įrengta 200 vietų salė renginiams ir filmams.
Šalia bus ir nedidelis parkas, vietą ketinama pritaikyti šeimoms su vaikais.
MMC muziejuje bus eksponuojama daugiau nei 4 tūkst. Lietuvos menininkų darbų, tarp kurių – Vinco Kisarausko tapyba „Krintantis sulaužytas žmogus“ (1965 m.), Arvydo Šaltenio „Moteris“ (1972 m.), Kosto Dereškevičiaus „Pašto dėžutės“ (1987 m.), Antano Sutkaus fotografijos „J. P. Sartre ir S. de Beauvoir Lietuvoje“ (1965 m.), Deimanto Narkevičiaus video „Nesprogusios bombos poveikis“ (2008 m.).
Tiesių linijų pastato fasadas bus padengtas šviesaus, grublėto betono plokštėmis. Jį įstrižai perskirs vidinis kiemelis, o akcentu taps laiptai, jungiantys muziejaus vidaus erdves su miestu ir aikšte, bei kylantys į apželdintą skulptūrų terasą.
Atvykdami iš senojo miesto pusės, lankytojai įžengs į erdvų, saulės šviesos pripildytą fojė. Laisvo atviro plano galerijų erdvėms yra skirta 1 tūkst. kv. m ploto. Jose tilps nuolatinė ir laikinos muziejaus kolekcijos.
