Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Prieštaringai vertinamas Danielis Libeskindas apie pakitusį „k18B“: tai ambicingas pastatas

Vieniems Danielis Libeskindas yra tarptautinio lygio architektūros madas diktuojantis architektas, kitiems – antrarūšė žvaigždė. Kad ir kaip bebūtų, tačiau Vilniuje turėtų iškilti trys jo projektuoti objektai – kompleksas „k18B“ Konstitucijos prospekte, Modernaus meno centras vietoje nugriauto „Lietuvos“ kino teatro ir Liepkalnio slidinėjimo bazė. Pats D.Libeskindas savo kritikams yra griežtas – jis kuria ikoniškus pastatus ir nesivaiko madų.
Danielis Libeskindas
Danielis Libeskindas / Irmanto Gelūno / BNS nuotr.

Dešiniajame Neries krante, Konstitucijos prospekte, bus statomas D.Libeskindo vadovaujamos kompanijos „Studio Libeskind“ projektuotas biurų ir viešbučio pastatas pavadinimu „k18B“. Teigiama, kad šiame pastate dirbs daugiau kaip tūkstantis žmonių, taip pat jame veiks 200 kambarių 4 žvaigždučių viešbutis „Radisson Red“.

Projektą įgyvendins nekilnojamojo turto investicijų bendrovė „Lords LB Asset Management“, kuri į komplekso statybas ketina investuoti apie 40 mln. eurų.

D.Libeskindas yra žinomas pasaulio architektas. Tarp geriausių jo darbų – Žydų muziejus Berlyne, Metropoliteno universiteto Doktorantūros centras Londone, M.Volio centras Barlano universitete Tel Avive. 2003 metais D.Libeskindas tapo vyriausiuoju Niujorko Pasaulio prekybos centro atstatymo architektu.

Architekto braižas – aštrių formų masyvūs pastatai. Vieniems jie kelia įspūdį, kitiems sužadina priešingus jausmus.

„Mano pastatai turi tam tikrą charakterį, bet aš neprimetu to jiems, jie tokie išeina“, – interviu 15min sakė architektas D.Libeskindas.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Danielis Libeskindas
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Danielis Libeskindas

– Kovą buvo paskelbtos naujos „k18B“ centro vizualizacijos ir matome, kad pastatas šiek tiek pasikeitė. Gal galite papasakoti, kaip?

– Kiekvienas projektas vystosi. Reikia išnagrinėti reikalavimus, vietą. Jeigu projektas nesivysto, tai miręs projektas. Ten daug techninių pakeitimų. Daugiau liftų, daugiau dėmesio skirta pirmo aušto ryšiui su viešąja erdve, nes, mano nuomone, vienas pagrindinių šio pastato bruožų, kaip jis susijungia su tiltu, su pasiekiamumu, kaip jis tampa erdve, kur gali vykti tiek meno parodos, tiek kitokie renginiai žiemą ir vasarą. Visa tai turi būti išplėtota ir prie to reikia dirbti.

– Bet, mano žiniomis, pastatas dabar yra aukštesnis.

– Taip, jis šiek tiek pakilo.

Studio Libeskind nuotr./Naujos projekto k18b vizualizacijos
Studio Libeskind nuotr./Naujos projekto k18b vizualizacijos

– Taip, visais trimis aukštais. Kodėl?

– Žinot, aš nesu architektas, kuris projektuoja pastatus ir sako, padarykime mažiau čia, daugiau čia. Visas pastatas turi būti harmoningas, puikiai suprojektuotas, tinkamų proporcijų, funkcionalus. Nemanau, kad tai kažką keičia. Tai labiau panašu į embriono augimą.

Tokio nėra Londone, Niujorke ar Stokholme, niekur. Jis suprojektuotas specialiai šiai vietai, jis ikoniškas, skirtas pakviesti žmones per tiltą į naują miesto erdvę.

– Bet šis klausimas svarbus kalbant apie reguliavimą, ne apie pačią architektūrą.

– Taip, bet reikėtų prisiminti, kad taisyklės parašytos labai abstrakčiai, nežiūrint į kažką naujo, kas bus ateityje. Jos parašytos vidutinėms sąlygoms, o kai turi specifinę reakciją į viešąja erdvę, į pastato kontekstą, reikia viską peržiūrėti, nes tai daug ką keičia.

Kiekvienas projektas atsiliepia į kontekstą, bet taip pat, jei jis geras, jis sukuria kažką nauja. Manau ši erdvė, šis tarpas miesto plane yra itin svarbus su savo auštais pastatais, kalnu, lyg vartai.

– Bet kai kurie kritikai, architektai iš Lietuvos sako, kad šis pastatas tęsia Vilniaus „dubajizaciją“, miestas tampa panašus į Dubajų. Vis aukščiau ir aukščiau kyla pastatai.

– Visų pirma, pastato ambicija, jo aukštis – tai kultūrinio įkvėpimo viršūnė, o ne kiek namas turi aukštų. Visų antra, tai nėra pastatas iš Dubajaus, tokio nėra Londone, Niujorke ar Stokholme, niekur. Jis suprojektuotas specialiai šiai vietai, jis ikoniškas, skirtas pakviesti žmones per tiltą į naują miesto erdvę. Šis pastatas suprojektuotas Vilniui. Žinoma, jis kitoks ir toks turi būti. Tai nėra pastatas iš fantazijos, o iš kultūrinės ir paveldo istorijos šios vietos.

– Taip, jei žvelgtume iš senamiesčio, jis gal ir kviečia, bet iš kitos pusės užstoja. Apžvalgininkai sako, kad toks projektas užveria visą miesto panoramą.

– Žiūrėkite, jeigu turite tarpą tarp dantų, turint pinigų jį galima panaikinti, nes taip lengviau kalbėti. Pastatas neužveria, o kaip tik – harmoningai užbaigia paveikslą. Daug pastatų bus pastatyta toje vietoje. Manau, kad apskritai pastato dizainas nėra tik vienas fasadas, tai skulptūriškas pastatas, kurio formos, šviesa, profilis keičiasi. Tai pastatas, kuris sujungia Vilnių su jo praeitimi ir dabartimi. Taip, tai ambicingas pastatas, tai nėra kopija ar bevardis pastatas, todėl man jis patinka. Jis ambicingas tiek funkciškai, tiek urbanistiškai.

Be to, šiuo metu miestai išgyvena savo renesansą, jie nestagnuoja, o jeigu stagnuoja, tampa tokie kaip Detroitas – kaimais. Ką tik atvykau iš Berlyno, Varšuvos, Prancūzijos: puikūs miestai daro tai, ką reikia. Tai nėra prabanga išplėtoti miestą, tai – būtinybė. Miestai, kurie neinvestuoja į ateitį, tai miestai, kurie neturės ateities.

Studio Libeskind nuotr./Naujos projekto k18b vizualizacijos
Studio Libeskind nuotr./Naujos projekto k18b vizualizacijos

– O ar jūs pats kūrėte šį pastatą, ar tik teikėte idėjas partneriams Lietuvoje?

– Su partneriais mes dirbame kartu, bet dizainas yra mano. Su lietuviais bendradarbiaujame kalbant apie pastato vystymąsi, jo technologijas. Tam, kad jis būtų patvarus, reikia dirbti su vietiniais. Tai ne bet kokia vieta, ji turi savo savybes ir jiems patikime specifinius techninius reikalavimus, bet mes dirbame su tais pačiais brėžiniais, nėra taip, kad jiems atsiunčiame brėžinius.

– Tai jau trečias jūsų darbas Vilniuje. Modernaus meno centro ir Liepkalnio slidinėjimo bazės projektai visuomenei lyg ir tiko, bet šis tapo, galima sakyti, kontroversišku. Kaip manote, kodėl?

– Nemanau, kad jis kontroversiškas. Bet mes gyvename demokratijoje, žmonės turi nuomonę, jie žino daug, jie komentuoja. Kai nueinu į Amazon.com ir užsisakau, pavyzdžiui, Shakespeare'o „Hamletą“, matau, kad trims žmonėms jis patinka, penkiems ne. Bet juk tai „Hamletas“, tai Shakespeare'as, geriausia, kas bet kada parašyta ir visai nesvarbu, kad žmonėms jis nepatinka. Man nerūpi. Mes gyvename demokratiškame pasaulyje, kur žmones pasiekia vis daugiau informacijos. Bet tai fantastiška, nes tai užtikrina skaidrumą. Architektūra yra piliečių menas, kuris turi būti pažintas, tai viešas menas, bet menas. Turi visų išklausyti, diskutuoti ir tada būti atsakingas už tai, atiduotum kažką, kas turi integralumą.

Vilniaus sav./Sauliaus Žiūros nuotr./Architektas Danielius Libeskindas Vilniuje pristatė Modernaus meno centro muziejaus pastato projektą
Vilniaus sav./Sauliaus Žiūros nuotr./Architektas Danielius Libeskindas Vilniuje pristatė Modernaus meno centro muziejaus pastato projektą

– Tai save lyginate su Shakespeare'u?

– Ne, aš save lyginu su tuo, kad esu pasaulyje, kuriame egzistuoja pasirinkimas. Tačiau taip pat turi padaryti tai, kuo tiki, o ne tik tai, kas tuo metu madinga.

– Mano nuomone, jūsų darbai išsiskiria pakankamai griežtomis formomis ir masiškumu. Kodėl jie tokie? Gal tai jūsų charakterio atspindys?

– Kiekvieną kūrėją atpažįstame iš detalių. Taip, prie to prisideda ir dalis to, kas esi. Turi reaguoti į reikalavimus, kaip ir muzikantai turi tilpti į programą, bet kartu – tai darbas. Taip, mano pastatai turi tam tikrą charakterį, bet aš neprimetu to jiems, jie tokie išeina.

– Bet kai kurie kritikai teigia, kad jūsų darbai visai nėra originalūs ir kai jie būna pastatyti, labai skiriasi nuo vizualizacijų.

Mozartas nesivaikė madų ir nežiūrėjo į kitus to meto kompozitorius, jis turėjo sielą, širdį. Mano darbai progresuoja, o tie, kurie to nemato, tai jų problema.

– Tai visiškas melas. Nueikite ir pasižiūrėkite į mano pastatus, pasakykite tiems žmonėms, kad jie melagiai, nes kiekvienas mano pastatas yra nuostabesnis, nei galima išreikšti vizualizacijose, nes jie dviejų dimensijų. Nuvykite į mano projektus Milane, Singapūre, muziejus visame pasaulyje, tai pamatysite priešingai. Dėl to ir gaunu tokius didelius honorarus visame pasaulyje: Azijoje, Viduriniuosiuose Rytuose, Europoje, Šiaurės Amerikoje, Afrikoje.

Nėra taip, kad mano vizualizacijos neatspindi realybės, priešingai, dauguma pateikia dviejų dimensijų atvaizdus be erdvės pojūčio ir tik keli įdomesni architektai kuria pastatus, kurie erdviškai turi charakterį. Manau, kad tai kvailas komentaras.

Nebūčiau galėjęs pastatyti tiek muziejų ir pastatų, megaprojektų, jeigu negalėčiau įgyvendinti to, kas pateikta vizualizacijose. Priešingai, Niujorke mano darbas buvo labai kontroversiškas, daugelis sakė, kad tai neįmanoma, kvaila, bet dabar tai vienas populiariausių projektų JAV, kasdien ten ateina milijonai žmonių. Tai tikroji mano projektų forma.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Danielis Libeskindas
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Danielis Libeskindas

– Bet kaip save vertinate kaip architektą? Pasaulinio lygio apžvalgininkai vertindami jūsų darbus teigia, kad jūs stagnuojate, nejudate iš vietos, kaip dirbote prieš kelis dešimtmečius, taip ir dabar.

– Mozartas nesivaikė madų ir nežiūrėjo į kitus to meto kompozitorius, jis turėjo sielą, širdį. Mano darbai progresuoja, o tie, kurie to nemato, tai jų problema. Viktoras Hugo yra pasakęs, kad kai šuo nusišlapina ant Paryžiaus Dievo Motinos katedros (Notre Dame), jai tai nerūpi, tegul šuo šlapinasi.

– Tai manote, kad jūsų stilius esate jūs pats?

– Tai ne tik stilius. Aš atsižvelgiu į klientų poreikius, į jų plėtojamus projektus. Manau, kad architektūra yra svarbi, poetiška, techniška, funkciška, ji turi būti įpareigojanti, netikiu neutralia architektūra. Žinoma, ji stipri, nes būti neutraliam reikia turėti daug galios, bet tuo niekada netikėjau nei politiškai, nei architektūriškai. Tikiu minties, idėjų laisve.

Kalbant apie tuos kritikus, 1931 buvo išleista knyga, pavadinta „100 mokslininkų prieš Einsteiną“. Tai istorinė knyga. Taigi, ideologija. Nesvarbu, ką jie ten sakė, nors kai kurie iš jų buvo labai žymūs, reliatyvumo teorija vis tiek teisinga. Manau, nesvarbu, ar esi mokslininkas, menininkas, rašytojas, kompozitorius, geras politikas, vis tiek turi turėti integralumą ir ne tik daryti dalykus dėl pinigų.

– Tai jūs nedarote dalykų dėl pinigų?

– Nepasakyčiau, juk tau turi sumokėti, kitaip to negalėtum daryti. Bet tai nėra mano motyvas.

– Tai kokie jūsų motyvai?

– Architektūra ir jos svarba, atmintis. Architektūra man yra erdvės siela, įsimintina vietos siela.

„Daniel Libeskind“ nuotr./Liepkalnio slidinėjimo centro projekto vizualizacija
„Daniel Libeskind“ nuotr./Liepkalnio slidinėjimo centro projekto vizualizacija

– Kalbant apie kitus jūsų projektus Vilniuje, lyg ir aišku, koks bus Modernaus meno centras. Kokioje stadijoje Liepkalnio slidinėjimo bazės projektas?

– Jis yra procese, architektūroje reikia turėti kantrybės.

– Tai dabar jis projektuojamas?

– Jis kažkur šiame procese. Žiūrėkite, turite turėti daug kantrybės, kad pavyktų užbaigti projektą. Kartais užtrunka daug metų. Mano pirmą pastatą užtruko pastatyti 12 metų. Tiesiog kai kurie projektai užstringa.

– Bet kodėl būtent šis projektas trunka taip ilgai? Ar jaučiate pasipriešinimą iš valdžios?

– Tai faktorių kombinacija, bet negaliu būti konkretesnis.

– Kodėl negalite?

– Nes nežinau, kas dabar lėtina projektą. Bet turėkite vilties.

– Bet kada galėsime pažvelgti į galutines vizualizacijas ir kada darbai galėtų prasidėti? Gal tai jau bus šiemet?

– Negaliu jums nurodyti konkrečios datos.

– Ačiū už pokalbį.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais