Birželio pabaigoje Vilniuje vyko tarptautinis praktinis seminaras „Turto mokesčių sistemos stiprinimas Vidurio ir Rytų Europos šalyse: mokesčių politikos ir administravimo gerinimas“. Jame buvo aptariamos pasaulinės turto vertinimo ir apmokestinimo tendencijos, ieškoma būdų, kaip gerinti tokių mokesčių surinkimą, bei diskutuojama, kokie pokyčiai reikalingi šioje srityje.
Seminarą organizavo Tarptautinis turto mokesčių institutas (IPTI) kartu su Lietuvos Finansų ministerija ir Registrų centru. Seminare dalyvavo atstovai iš 10 šalių, Linkolno žemės politikos instituto ekspertai.
Savo požiūriu į turto mokesčius su 15min skaitytojais sutiko pasidalyti IPTI prezidentas Paulas Sandersonas ir Toronto universiteto savivaldybių finansų ir valdymo instituto (IMFG) vadovė ir vizituojanti profesorė Enid Slack. Abu pašnekovai sutiko, kad turto mokesčius turi mokėti visi. Tačiau įspėjo, kad įvesti tokį apmokestinimą sunku ne tik dėl to, kad tai būtų nepopuliarus sprendimas, bet ir dėl to, kad didžioji dauguma visuomenės jo nesuprastų.
– Pradėdama pokalbį norėčiau paklausti, su kokiomis problemomis susiduria šiuolaikiniai miestai? Kaip jas reikėtų spręsti?
P.Sandersonas: Čia yra kelios problemos. Didžioji dalis šalių Centrinėje ir Rytų Europoje surenka nedaug pajamų iš turto mokesčių, palyginti su kitomis šalimis. Pavyzdžiui, žiūrint į Vakarų Europą, Šiaurės Ameriką, Australiją, jos iš turto mokesčių surenka didžiulį pajamų kiekį. Tai ypač matyti, jei lyginsime turto mokesčių surinkimą su BVP ar procentą nuo visų surenkamų mokesčių. Tačiau nesakau, kad pas jus yra bloga sistema, tiesiog ji – kitokia.
IPTI tikslas padėti vyriausybėms identifikuoti priežastis, kodėl jų turto mokesčiai nesurenka tiek pajamų, kaip kitose šalyse, ir jei nuspręstų kelti mokesčių lygį, kaip tai padaryti. Žinoma, tai sudėtingas sprendimas, nes niekas nemėgsta mokėti mokesčių. O labiau nemėgsta mokėti daugiau mokesčių, nei jau moka. Nerealu manyti, kad Lietuva ar kita šalis pernakt padvigubins pajamas iš turto mokesčių. Kiekviena šalis turi norėti tai padaryti, o mes galime patarti, kaip pasiekti savo tikslų. Taip pat įvardijame problemas įvedus naują sistemą, pavyzdžiui, piliečių pasipriešinimas, politikų supratimo trūkumas, ir padedame jų išvengti.
E.Slack: Pagrindinė šio seminaro esmė – pasidalyti kitų šalių patirtimis. Tačiau reikia turėti omeny, kad negalima paimti vieną sistemą ir ją numesti į jūsų šalį, nes pas jus kita istorija, kontekstas, skiriasi kultūra, tačiau iš kitų šalių galima pasisemti idėjų.
– Kaip suprantu, pagrindinė problema, kalbant apie turto mokesčius, ne tik žmonės, kurie nenori mokėti mokesčių, bet ir politikai, kurie stokoja žinių ir kompetencijos, kad priimtų tokius sprendimus. Ar teisingai jus supratau?
P.Sandersonas: Taip, iš dalies yra taip, bet pagrindinė problema iš politinės pusės – kad tai, kas nėra populiaru tarp mokesčių mokėtojų, tikėtina, bus nepopuliaru ir tarp politikų. Žinoma, jie nenori tapti nepopuliariais, ypač jei tikisi vėl būti išrinkti. Todėl mokesčių mokėtojai turi suprasti, kokia galima nauda bus iš turto mokesčių: naujų paslaugų teikimas, infrastruktūros pagerinimas, kurių žmonės nori ir už kuriuos pasirengę mokėti. Čia turėtų būti kalbama ne tik apie techninius sistemos aspektus, o plačiai komunikuojama, turi būti įtraukta visuomenė ir žiniasklaida.
Tačiau, noriu pastebėti, kad Lietuva, žiūrint į pastaruosius metus, padarė didžiulį progresą, kalbant apie turto registrą. Turite puikias technines galimybes, žmones, kurie sugeba apdoroti duomenis. Jūs turite pagrindus ir jeigu norėtumėte, galėtumėte paprastai juos sustiprinti ir pasinaudoti kitų šalių patirtimi.
– Jei gerai suprantu, jūs kalbate apie visuotiną nekilnojamojo turto mokestį, kurį moka visi be išimties.
P.Sandersonas: Pirmiausia, mūsų užduotis, kad Lietuva ir kitos šio regiono šalys suprastų, kad visuomenei reikia paslaugų: sveikatos, mokslo, teisingumo, policijos. Tai, ko didžioji dalis visuomenės nori, už tai reikia mokėti.
Kaip jos finansuojamos, tai jau politinis sprendimas. Pas jus apmokestinamos pajamos, pelnas, turite daug šaltinių, o turtas tik vienas iš jų. Vienas sunkiausių politinių sprendimų, kuris turi būti priimtas, kiek iš tų galimų šaltinių minėtos paslaugos turi būti finansuojamos.
Daugelis šalių apmokestina turtą. Pavyzdžiui, žiūrint į Didžiąją Britaniją, kuri labiausiai apmokestina turtą, jie moka 4,06 procento nuo Bendrojo vidaus produkto (BVP), o Lietuva – 0,3 proc. nuo BVP. Pavyzdžiui, Kanadoje turtas apmokestinamas apie 3 proc. nuo BVP. Taigi, apmokestinimo skirtumas – net 10 kartų. Didžiulis skirtumas, tačiau tai nereiškia, kad Didžioji Britanija elgiasi teisingai, o jūs ne, tiesiog skiriasi sprendimai.
E.Slack: Reikia žiūrėti ne tik į tai, kiek surenkate mokesčių, bet ir į jų teisingumą. O kaip tai nustatyti? Viena vertus, gaunate paslaugas, todėl teisinga, kad už jas mokate. Didžioji dalis paslaugų, už kurias mokate, įtraukta į turto mokesčius.
Jeigu turite šaligatvį greta savo namo, parką, tai atsispindės jūsų turto vertėje, todėl logiška, kad mokate mokesčius nuo savo turto vertės. Kitas teisingumo testas yra galimybė mokėti tą mokestį – jeigu uždirbate daugiau arba turite turto, kuris vertas daugiau, turėtumėte mokėti daugiau nei kiti.
P.Sandersonas: Viena iš problemų, kuri pakankamai didelė Lietuvoje, yra turto kiekis, kuris lieka už sistemos ribų – ta dalis, kuri atleidžiama nuo mokesčio arba turi specialias sąlygas. Vėlgi – tai politinis sprendimas, kuri turto rūšis turėtų būti sistemoje, ar yra prielaidų neįtraukti tam tikrų žmonių, organizacijų. Pavyzdžiui, labdaros organizacijos dažnai nemoka turto mokesčių, tačiau tai nereiškia, kad jos negali. Kai kurios labdaringos organizacijos iš tiesų generuoja labai daug pinigų. Ar tai teisinga? Yra daug argumentų, diskusijų, bet tai yra politiniai sprendimai.
– O koks turėtų būti turto mokesčių tikslas? Kodėl juos turime mokėti? Kokie jo privalumai?
P.Sandersonas: Visuomenei reikia paslaugų, infrastruktūros, kelių, apšvietimo, parkų, mokyklų, ligoninių. Kaip tai finansuojama, nusprendžia valdžia. Turto mokesčiai naudojami padėti vietos valdžioms tas paslaugas užtikrinti: vietos žmonės moka vietos valdžiai už vietos paslaugas.
Palyginti su kitomis mokesčių rūšimis, šį sunku nuslėpti, nes juk nepradanginsi namo ar biurų pastato. Yra pakankamai tvirtas ryšys tarp to, ką žmonės perka ir kokias paslaugas gauna. Pakankamai daug argumentų už: jis stabilus, galima numatyti, kiek bus surinkta.
Bet reikėtų labai aiškiai komunikuoti, kodėl tokio mokesčio reikia. Žmogus, gavęs sąskaitą, nežinos, kodėl už tai turi mokėti, už ką, kaip apskaičiuota. Būtent šios trys spragos žiniose ir verčia galvoti, kodėl turiu mokėti, tai nesąžininga. Jeigu žmogui paaiškinami šie dalykai, atsiranda supratimas, kodėl reikia mokėti turto mokesčius.
Kita problema susijusi su turto mokesčiais, palyginti su kitokiomis apmokestinimo formomis – jie labai gerai matomi. Dažniausiai sąskaitą už turtą gauname vieną kartą per metus, o kitų mokesčių sumokate daugiau, bet jie ne taip gerai matomi. Todėl turto mokesčiai turi tokį blogą vardą, nes žmonės nemėgsta mokėti daug pinigų. Reikia komunikuoti ir aiškinti, ką gaunate mokėdami šį mokestį.
– Tačiau, kaip manote, kiek turėtume mokėti?
E.Slack: Nėra teisingo atsakymo, kiek turite mokėti už turtą. Turto mokesčiai turėtų būti bendros mokesčių sistemos dalis. Argumentas, kurį aš dažnai naudoju, kad miestai teikia daug įvairių paslaugų, kurios skiriasi savo charakteristika ir, kaip už jas moki, priklauso nuo tų charakteristikų.
Pavyzdžiui, kai kurios paslaugos yra privačios, galime identifikuoti, kas jas gauna, ir neįtraukti žmonių, kurie neturi mokėti: transportas, atliekų surinkimas, vanduo – už šias paslaugas galime ir turėtume apmokestinti žmones tiesiogiai. Yra tokių paslaugų, kuriomis naudojasi daug kas, bet negalime identifikuoti, kas tiksliai, pavyzdžiui, parkas, gatvių apšvietimas. Žinome, kad už tai mokame, bet kiek kiekvienas tiksliai, ne.
Būtent tam ir yra skirtas turto mokestis – mokame už paslaugas, kurios atsispindi turto vertėje. Galima paminėti ir daugiau argumentų, tačiau svarbiausia, kad turto mokesčiais nereikėtų finansuoti visų paslaugų, o tik tas, kurios teikia kolektyvinę naudą ir turi būti visos valstybinės pajamų sistemos dalis. Todėl, kuri dalis visų pajamų turėtų būti iš turto mokesčių, priklauso nuo paslaugų, kurias teikiate.
– Prieš tai kalbėjote apie socialinį teisingumą. Dalis analitikų teigia, kad būtent visuotinis nekilnojamojo turto mokestis atskleis visuomenės problemas – vienas gali mokėti, kitas ne.
E.Slack: Manau, kad turto mokestis turėtų būti taikomas visam turtui, be išimčių. Apskritai, žmonės, gyvenantys vertingesniuose namuose, turi aukštesnes pajamas. Tai ne visada tiesa, bet dažniausiai būna būtent taip. Todėl teisinga, kad žmonės su geresnėmis galimybėmis mokėti moka ir didesnius mokesčius. Kai pradedame išskirti tam tikras turto rūšis, galime sistemą šiek tiek sujaukti. Bet jei kiekvienas, kuris turi turto, moka ir mokesčius, tai yra teisinga sistema.
P.Sandersonas: Galop viskas sueina į vieną klausimą: jeigu mokesčio bazė – rinkos vertė, kaip tiksliai turto vertė atspindi galimybę mokėti. Yra prielaida, kad jeigu gyveni dideliame name, gali mokėti daugiau nei tie, kurie gyvena mažame name. Tai ne visada būna tiesa.
Tas pats galioja ir negyvenamiesiems pastatams: ar tikrai kompanija, kuri užima didelį industrinį kompleksą turi tokias pačias galimybes mokėti turto mokestį nei maža IT bendrovė, kuriai beveik nereikia turto.
Tai ypač atsispindi mažmeninės prekybos sektoriuje, stebint parduotuves miestų centruose. Jas labai paveikė internetinės parduotuvės, kurioms reikia mokėti gerokai mažiau turto mokesčių, nes jų didžiulis sandėlis, turbūt, yra viduryje laukų, užmiestyje. Yra daug kriterijų ir negalima iškart daryti prielaidos, kad brangesnis turtas visada bus užimtas to, kuris turi mokėti daugiau mokesčių. Bet galų gale visur vyrauja prielaida, kad turto vertės skirtumai pateikia priemonę ir galimybių rodiklį mokėti – tai yra fundamentalus turto apmokestinimo principas.
– Tačiau, jei nesugebi mokėti už savo turtą, gali tiesiog persikelti.
P.Sandersonas: Būtent. Teorijoje, tai atrodo gerai, bet būna įvairių atvejų. Pavyzdžiui, pora gyveno ilgus metus name, ten užaugino savo vaikus, bet jie nenori išsikraustyti, o jei kuris nors iš jų miršta... Vienam, iš fiksuotų pajamų, iš pensijos sumokėti turto mokestį yra sunku. Ekonominis atsakymas, kaip ir sakote, jis turėtų persikelti ten, kur sugebėtų mokėti turto mokestį, o kitiems leistų gyventi jo dideliame name. Bet čia jau susiduriame su emocijomis, todėl tokį sprendimą sunku priimti.
Enid: Yra būdų padėti tokiems žmonėms be visos mokesčių sistemos aukojimo. Pavyzdžiui, galima turėti turto mokesčių kreditą, kur pateikiate savo pajamas, parodote, kiek mokate už turtą, tada šie du rodikliai lyginami ir jei pajamos žemos, gali gauti ir atgal. Tikrai yra būdų padėti žmonėms, kurie turi žemas pajamas ir turtą, kurio galbūt negali sau leisti. Taip mes „neišmetame“ visos mokesčių sistemos, bet bandome padėti tiems, kuriems reikia tokios pagalbos.
– Bet kai kalbame apie mokesčius, iš vienos pusės, supažindinimas, kodėl reikia mokėti ir t.t. – viskas atrodo gražu. Bet kai reikia surinkti juos, čia ir kyla problema. Pavyzdžiui, įvedus „prabangaus“ NT mokestį, valstybė surinko kelis kartus mažiau, nei planavo. Kaip manote, kaip to išvengti?
P.Sandersonas: Tai tikrai įdomu. Turto mokesčiai turėtų būti labai tiksliai apskaičiuojami, nes Registrų bazėje turite visų pastatų vertes, todėl žinote, kokia bendra to turto vertė. Todėl turėtų būti paprasta nuspręsti, kiek jį turėtume apmokestinti, kad gautume tam tikrą pajamų kiekį. Tai bent turėtų vykti teorijoje: pavyzdžiui, jei turite tūkstančio eurų vertės turtą ir reikia surinkti 100 eurų paslaugoms, tuomet mokesčio tarifas bus 10 proc. Tikslumas yra įmanomas ir nenumanau, ar tie, kurie skaičiavo, turėjo tikslius duomenis, bet iš esmės šis mokestis turėtų būti labai tiksliai prognozuojamas.
Tačiau kartu reikia nuspręsti, kokios paslaugos bus finansuojamos iš šio mokesčio: ar tai kažkokia prasme trumpalaikiai sprendimai, ar pajamos bus įmestos į bendrą katilą kartu su kitais pinigų šaltiniais, kuriais finansuojama viskas. Tai nėra blogas modelis ir jis veikia daugelyje šalių, bet jis mažiau susietas su vietos valdžios teikiamomis paslaugomis ir mokesčiu. Todėl tai vienas iš sprendimų, kuris turi būti priimtas.
– O kaip dėl valstybinių institucijų? Ar jos turi mokėti turto mokesčius? Vietos ekspertai teigia, kad valstybinės institucijos turėtų mokėti mokesčius, nes, turėdamos tokią prievolę, jos geriau tvarkytųsi su savo nekilnojamuoju turtu. Iš vienos pusės, lyg ir logiška, tačiau išeitų, kad patys sau mokame mokesčius.
E.Slack: Yra labai daug argumentų, kodėl vyriausybė turi mokėti nekilnojamojo turto mokesčius. Jeigu tai biurų pastatas, kuriame įsikūrusi vyriausybinė institucija, jie naudoja tokią pat infrastruktūrą, kaip ir privatus sektorius. Jeigu tikime, kad turto mokestis yra skirtas mokėti už infrastruktūrą, tai kiekvienas, kuris jomis naudojasi, turėtų mokėti. Čia yra ir kitų argumentų, tačiau didžioji dalis valstybių neapmokestina valstybinio turto.
Pavyzdžiui, Kanadoje Konstitucija numato, kad valdžia neturi mokėti turto mokesčių, bet jie renkasi tai daryti, tik kitokia forma. Vietos valdžios moka mokesčius, kurie vadinami „mokesčiai vietoje mokesčių“, bet, galop, jie vis tiek nusprendžia, kiek turės sumokėti. Tačiau iš tiesų jie pakankamai sąžiningi, valdžia moka pakankamai panašią sumą, kaip ir privatus sektorius už biurų patalpas. Pasaulyje yra kelios tokios valstybės, Vokietija viena iš jų.
Lengva kalbėti apie biurų pastatus, bet labai daug valstybinio turto sunku įvertinti. Pavyzdžiui, kokia kalėjimo ar uosto vertė? Pažvelgus į „ypatingas“ turto rūšis pasidaro kiek sudėtingiau.
P.Sandersonas: Kita problema, kalbant apie valstybinio turto mokesčius – jei vietos valdžia moka federalinei valdžiai, ar tie pinigai tiesiog neina ratu? Taip, iš vienos pusės taip ir yra, bet lygiai taip pat, jeigu centrinė valdžia teiks finansinę pagalbą vietos valdžiai, dalis sumokėtų mokesčių gali grįžti tų pačių turto mokesčių forma, kita dalis – kaip subsidija.
Jeigu nebūtų tų mokesčių, galbūt vietos valdžiai reikėtų daugiau pinigų iš centrinės valdžios, kad užtikrintų tą patį infrastruktūros ir paslaugų lygį. Galbūt, jei valdžia mokėtų turto mokesčius ir konkuruotų lygiomis sąlygomis su privačiu sektoriumi, tie pinigai grįžtų atgal kiek kitomis formomis. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje nėra jokių išimčių centrinės valdžios turtui ir jie nemoka vadinamojo „mokesčio vietoje mokesčių“, kaip Kanadoje. Jie moka normalų turto mokestį ir nėra jokių išimčių.
