Kaip vertinate dabartinį Daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programos įgyvendinimo modelį? Kas džiugina, o ką galima būtų tobulinti?
Net važinėjant po Lietuvą, modernizacijos rezultatai – akivaizdūs. Senos statybos daugiabučiai, kurie atrodė tiesiog beviltiški, atnaujinti. Po truputį atsiranda net modernizuotų namų kvartalai, kurie niekuo nenusileidžia Vokietijos miesteliams. Tenka bendrauti ir su renovuotų daugiabučių gyventojams – dauguma labai patenkinti. Tam įtakos turi renovacijos finansavimo sąlygos: valstybės parama, lengvatiniai kreditai, kurių išmokėjimo laikas – 20 metų. Visa tai rodo, kad Programa yra teisingame kelyje.
Taip pat norėtųsi, kad renovacija būtų atliekama dar ambicingiau. Pavyzdžiui, Vakarų Europoje – Šveicarijoje bei kitose šalyse, ant stogų ne tiesiog montuojami saulės kolektoriai, bet patys stogai gaminami iš medžiagos, kuri kaupia saulės energiją ir paverčia ją į elektrą arba vandenį. Apie tokius sprendimus būtų protinga pagalvoti ir Lietuvoje. Tai naujos kartos renovacija ir tikrai įkvepiantis pavyzdys.
Daugiabučių modernizacijos programa pakilimą išgyvena nuo 2013 m. Ar galime vadinti dabartinį renovacijos tempą dideliu laimėjimu?
Tai galima vadinti laimėjimu, tačiau, kita vertus, savivaldybių rezultatai skiriasi. Vienur renovuotos ištisos gatvės namų, kitur – tik vienas kitas daugiabutis. Nuo ko priklauso tokie skirtumai? Nuo mero, bendruomenės aktyvumo, pačių gyventojų? Atsakymo į šį klausymą, matyt, vis dar ieškoma.
Pernai ir šiemet visoje Lietuvoje renovuota daugiau nei 1000 daugiabučių. Prie renovacijos prisideda ne tik statybos įmonės, bet ir techninę priežiūrą teikiančios bendrovės, projektuotojai, atsinaujinančių energijos šaltinių (saulės kolektorių, geoterminio šildymo) įrenginių gamintojai ir t. t. Tai labai palankiai veikai statybos sektorių, tačiau ar šis efektas – ilgalaikis?
Atkreipčiau dėmesį, kad statybos sektorius šalyje, kurioje yra maža rinka ir maža perkamoji galia, turi didelę reikšmę – tai jautriausias ekonomikos variklis, kurį užkūrus, naudą pajunta ir kitos ekonomikos sritys. Beje, tai galioja ir didelėms rinkoms, pavyzdžiui, JAV, kur ekonomika buvo skatinant statybų sektorių. Tiesa, JAV šis skatinimo procesas nebuvo tinkamai suvaldytas. Tačiau Lietuvoje renovacija yra puikiai kontroliuojamas procesas.
Kadangi kurą Lietuva importuoja iš užsienio, mokėdami mažiau už šilumą, išleidžiame mažiau pinigų importui. Be to, kadangi renovaciją atliekame ne skolintomis lėšomis, o naudodami Europos Sąjungos investicijas, mums nereikia už šias lėšas susimokėti, tad jos padeda gerinti visos šalies mokėjimo balansą. Tai labai svarbu ekonomikai ir šis teigiamas poveikis nėra trumpalaikis, nes sumažėjus šildymo kainai, sutaupytus pinigus gyventojai gali skirti kitiems poreikiams. Taip šie pinigai patenka į kitas ekonomikos sritis, ne tik į statybų sektorių. Taigi – renovacija iš tiesų yra savotiškas visos ekonomikos katalizatorius.
Dažnai kalbama ir apie tai, kad griežti daugiabučių renovacijos programos reikalavimai (kokybė ir darbų atlikimas kruopščiai kontroliuojami, prižiūrimi ir valstybinių institucijų, ir techninio prižiūrėtojo) daro teigiamą įtaką darbo kultūrai Lietuvoje. Ar sutiktumėte su tokia nuomone?
Iš tiesų, toks poveikis yra. Ne paslaptis, renovacijos pradžioje buvo statybų įmonių, kurioms atrodė, kad modernizacija – tai lengvi ir paprasti pinigai. Tačiau tokie „entuziastai“ buvo netrukus sustabdyti – tiek pačių gyventojų dėmesingumo, tiek valstybinių institucijų, tiek griežtesnių modernizacijos reikalavimų. Viskas sustojo į savo vietas ir dabar modernizacija atliekama labai sąžiningai, sumažėjo neskaidrių sandorių, algų „vokeliuose“ ir t. t. Taigi reikalavimai iš tikrųjų „išskaidrino“ statybos sektorių, tačiau ar šis efektas bus ilgalaikis, priklauso nuo tolimesnės valdžios politikos. Pavyzdžiui, Lenkijoje tvarkingai atliekant statybas, grąžinamas PVM. Automatiškai atsiranda motyvas dirbti skaidriai ir kokybiškai, nes jeigu nebus atitinkamų dokumentų arba statybos trūkumų, PVM grąžintas nebus. Tokių priemonių reikėtų ir Lietuvoje.
