Aštuntojo dešimtmečio interjero pakeitimai buvo pašalinti, siekiant vėl sujungti erdves, įleisti dienos šviesą ir atskleisti istorinės architektūros griaučius. Apnuoginta sena struktūra pažadino vaizduotę, smalsumą ir paskatino mesti iššūkį įsisenėjusiems paveldosaugos bei edukacijos standartams.
Vizualiai erdvėse atlikta minimali intervencija, tik tiek, kiek reikia konkrečios patalpos funkcijai sukurti. Apšvietimas pagarbiai išvedžiotas neužgožiant atvirų lubų struktūros, elektra atsargiai įleista į sienas. Šiuolaikiniai baldai įsteigia ir nurodo patalpų funkcijas, taip pat byloja apie senoje struktūroje vykstantį naują gyvenimą.
Pasenusios struktūros, universali prieiga ir aplinkos kokybė taip pat sulaukė dėmesio sprendžiant projekto uždavinius. Siekiant pagerinti šilumos laidumą, buvo pakeisti langai ir pridėta papildoma izoliacija prie stogo ir išorinių sienų. Perkėlus liftą ir uždengus antro aukšto stoglangį buvo galima sujungti skirtingas erdves ir pridėti dvigubo aukščio dienos šviesos persmelktą bendrąją erdvę.
Laikas ir pokyčiai smarkiai sumaišė interjero ornamentą: supjaustyti kolonų kapiteliai, atidengtos plieninės armatūros, nutrupėjęs paviršiaus tinkas... Tradicinis restauravimas buvo neįperkamas, o pastato archeologiniai tyrimai suponavo tarytum akivaizdžią idėją interjerą pateikti kaip eksponatą ir atradimą, atskleidžiantį istorinius, konstrukcinius bei architektūrinius sluoksnius.
Koning Eizenberg architektų interjero projektas yra labai taiklus ir pamatuotas sprendimas atsižvelgiant į susidariusias aplinkybes. Ribotas biudžetas ir minimalios intervencijos galimybės sudarė sąlygas ne tik pasirinkti jautriausią istoriniam kontekstui koncepciją, bet ir įgyvendinti atraktyvų ir pagrindinius pastato privalumus išnaudojantį sprendimą. Kartu sukurtas interjeras tapo architektūrinę pastato istoriją pasakojančia erdve ir siūlo universalias bei šiuolaikiškas patalpas čia vykstančioms veikloms.
