– Kada daugiabučių gyventojai turėtų rimtai apsvarstyti renovacijos galimybę? Dažnai tenka išgirsti, kad jeigu namas jau išstovėjo keliasdešimt metų, nėra jokios priežasties galvoti, kad neišstovės dar tiek pat.
– Manau, tokį požiūrį būtina keisti. Kai kuriems daugiabučių gyventojams vis dar sunku suprasti, jog būstas – jų privati nuosavybė ir nei valstybė, nei kas nors kitas juo nepasirūpins. Ilgą laiką daugiabučiai tikrai buvo pakibę tarp dangaus ir žemės. Neaišku, kas jai turėjo rūpintis. O pastatas vis tiek reikalauja nuolatinės priežiūros. Tam, kad jis galėtų ištarnauti dar 20–50 metų, jame būtina atlikti tam tikrus pakeitimus, vykdyti nuolatinę priežiūrą, o susidėvėjusius elementus keisti laiku. Kitaip pastato eksploatavimo laikas trumpėja arba pastatas gali pradėti griūti.
– Jūsų nuomone, kokios priemonės, be išorinių sienų šiltinimo, būtinai turėtų būti įtrauktos į investicijų planą?
– Jeigu pats namo karkasas, sienos, tikrai gali tarnauti, kad ir šimtą metų, kitaip yra su inžinerinėmis sistemomis, esančiomis namo viduje. Vamzdynai tikrai nėra amžini. Kaip ir mediniai langai. Jeigu jų nekeisime trisdešimt metų, pradės kristi stiklai.
Seni langai taip pat yra geras pavyzdys, kaip reikėtų žiūrėti į renovaciją. Į ją reikėtų žiūrėti, kaip į būtinybę. Dažnai kartojama, kad renovacija turi atsipirkti. Manau, kad tai nėra pats teisingiausias požiūris. Juk, kai keičiame mašinoje tepalus, neklausiame, ar tai atsipirks.
Atkreipčiau dėmesį ir į klaidingą požiūrį į vėdinimo sistemas. Pas mus dar į daugelį dalykų žiūrima tik per pinigų prizmę: „Aha, vėdinimas nieko netaupo, mums jo nereikia.“ O jis tikrai brangus. Bet be vėdinimo sistemos sutvarkymo renovuotuose namuose gali atsirasti pelėsis.
– Yra nuomonių, kad gyventojams reikėtų suteikti daugiau savarankiškumo rengiant investicijų projektą, renkantis rangovus. Kaip vertintumėte dabartinį Daugiabučių namų modernizavimo programos įgyvendinimo modelį?
– Manau, kad dabartinis programos įgyvendinimas, kai visos procedūros perduotos į kitas rankas, yra sveikintinas. Jis atriša rankas patiems gyventojams. Anksčiau, kai renovacija turėjo rūpintis tik namo bendrijos pirmininkai, nutikdavo nemažai liūdnų istorijų. Atsimenu, vienas žmogus pasakojo, kad po renovacijos susipyko su žmona, su kaimynais nebesisveikina. Ne visi žmonės turi pakankamai žinių statybos srityje, daro klaidų, juos lengva apgauti. Todėl labai gerai, kad valstybė jiems šioje srityje padeda. Tačiau tai nereiškia, kad gyventojai turi išlikti pasyvūs ir nedalyvauti renovacijos procese. Jei nepasitikima rangovu, galima samdyti nepriklausomą specialistą ir tokiu būdu užtikrinti reikiamą renovacijos kontrolę.
– Vis dėlto yra žmonių, kurie žiūri į renovaciją labai priešiškai. Net tais atvejais, kai jų daugiabutis buvo sėkmingai renovuotas.
– Svarbiausias klausimas besipiktinantiems žmonės toks – ar jie dalyvavo gyventojų susirinkimuose? Ar kėlė ranką? Klausinėjo? Paprastai paaiškėja, jog nerado net laiko užsukti į susirinkimą. Su modernizacija – kaip su rinkimais. Nebalsavai, nedalyvavai – būk malonus, nesipiktink tuo, ką išrenka kiti.
Tenka išgirsti, kad ne visi patenkinti ir tuo, kaip dirba savivaldybių parinktos pastatų priežiūros įmonės. Tačiau klausimas išlieka toks pats – o kodėl patiems nesusibūrus į namo bendriją? Tuomet galėsite spręsti. Tačiau paaiškėja, kad tam nėra laiko, o ir su visais susitarti – ne paprasta.
Manau, kad šios nuostatos – vieni svarbiausių dalykų kalbant apie renovaciją. Bet apie jas retai kalbame. Žmonėms šitų pagrindų niekas neaiškino, kai kurie tikrai laukia, kada viską padarys valstybė, paskelbia, kad jeigu valstybė nepadės, jie patys nieko nedarys. Privačių namų savininkams tokių minčių tikrai nekiltų.
Gaila, bet niekas nepasakoja, kad, pavyzdžiui, užsienio šalyse yra pastato eksploatacijai skirtų lėšų kaupimo fondai, į kuriuos kiekvieną mėnesį gyventojai moka pinigus ir iš tų pinigų tvarkomas daugiabutis. Tokie sprendimai yra ir Lietuvoje, tačiau esminė bėda, kad toks lėšų (bent minimalių) rinkimas nėra privalomas. Tad šiuo metu turime didelių per ilgą nepriklausomybės laikotarpį susikaupusių problemų ir jas būtina spręsti.
