Negalutiniais Registrų centro duomenimis, vidutinė per antrą 2018-ųjų ketvirtį įsigyto būsto kaina šalyje siekė 789 eurus už kvadratinį metrą. Tai yra šiek tiek (2,2 proc.) daugiau negu praėjusio ketvirčio vidurkis. Bendrai būstas per metus pabrango apie 11,5 proc.
Vidutinė senos statybos būsto kaina šalyje per II ketvirtį buvo 843 eurai už kvadratinį metrą – 1,5 proc. daugiau negu I ketvirtį. Senesnės statybos butai brango, kaip įprasta, dideliuose miestuose. Vilniuje II ketvirtį už kvadratinį metrą senesnės statybos bute pirkėjai mokėjo 1 388 eurus.
Naujo buto kvadratinio metro kaina šalyje per II ketvirtį didėjo 8,9 proc. ir siekė 1 410 eurų už kvadratinį metrą, sostinėje už kvadratinį metrą naujuose butuose pirkėjai mokėjo 1 627 eurus – 2,8 proc. daugiau negu I ketvirtį.
Dalis naujo būsto pigo
Nors NT rinkoje ir toliau stebimas bendras kainų augimas („Inreal“ skaičiavimais – 0,2, o „Ober-Haus“ – 0,3 proc.), pirmąjį šių metų pusmetį Vilniuje pigo dalis naujos statybos būsto.
„Pirmą 2018-ųjų pusmetį Vilniuje naujos statybos butų pasiūlos kainų augimas išsikvėpė. Tačiau tik šiek tiek (0,2 proc.) ir tik ekonominiame segmente. Neparduotų ekonominio segmento butų sandėlis yra didžiausias, todėl vystytojams reikia įdėti daugiausia pastangų, norint pritraukti pirkėjų dėmesį.
Šiame segmente galima pamatyti daugiausia suteikiamų tiesioginių ar netiesioginių nuolaidų, o pirkėjai turi didžiausius derybinius svertus. Tuo metu vidutiniame ir prestižiniame segmentuose kainos augo atitinkamai 1,4 proc. ir 7 proc.“, – skaičiuoja R.Žulpa.
R.Reginis įžvelgia panašias dalies naujos statybos būsto kainų smuktelėjimo priežastis ir pateikia kiek kitokius skaičiavimus.
„Vilniuje pastarąjį pusmetį stebimos nedidelės neigiamos naujos statybos butų pardavimo kainų tendencijos. Jeigu per 2018-ųjų pirmąjį pusmetį senos statybos butų kainos sostinėje ūgtelėjo 1,6 proc., tai naujos statybos butų kainos smuktelėjo 0,3 proc. Nors tai ir nežymus butų kainų sumažėjimas, tačiau tokios tendencijos fiksuojamos pirmą kartą per pastaruosius trejus metus.
Šiuo metu nežymų naujos statybos kainų poslinkį žemyn galima sieti su išties gausiu ir pakankamu naujo būsto pasiūlos kiekiu, kuris nemažai daliai plėtotojų jau nebeleidžia taip lengvai didinti pardavimo kainų, netgi verčia konkuruoti patrauklesnėmis kainomis nei konkurentų“, – sako R.Reginis.
Naujas sostinės pakraštyje ar senas patraukliame rajone?
„Ober-Haus“ Būsto departamento vadovas Audrius Šapoka sako, kad kainų skirtumas tarp senos ir naujos statybos būsto – adekvatus. Vidutinės naujos statybos butų su daline apdaila kainos 2018-ųjų pirmojo pusmečio pabaigoje Vilniuje siekė 1 560 eurų už kvadratinį metrą, senos – 1 415. Jo teigimu, būtent kaina ir finansinės galimybės labiausiai lemia pasirinkimą tarp seno ir naujo būsto.
„Priežasčių, kodėl žmonės renkasi naują ar seną statybą yra daugybė, tačiau iš esmės viskas atsiremia į pinigus. Paprastai senos statybos būstą renkasi tie, kurie norimoje miesto vietoje įpirkti ten esančios naujos statybos būsto negali.
Priklauso ir nuo poreikių – už tuos pačius pinigus galima įsigyti didesnį senos statybos name esantį butą arba mažesnį naujos statybos name“, – kalba A.Šapoka.
„Inreal“ komercijos vadovas Julius Belanoška pastebi, kad žmonėms svarbus ir tam tikro statuso klausimas.
„Dedamųjų, kodėl renkamasi pirkti naujos ar senos statybos būstą yra daug. Pradedant nuo prestižo ir statuso klausimo: daug kas nebenori gyventi senos statybos daugiabutyje, nes tai yra ne pagal jo įsivaizduojamą lygį. Tačiau taip galima prieiti iki visiškai neracionalių situacijų, kada pasirenkamas naujos statybos daugiabutis prastame rajone užuot įsigijus senos statybos butą dešimtis kartų geresnėje vietoje, kur yra patogesnė infrastruktūra, mažiau gaištamas laikas spūstyse.
Visgi pagrindinė dedamoji yra kaina. Senos statybos butai standartiškai yra pigesni. Prastesniame rajone naujos statybos buto kaina gali būti tokia pat, kaip senos statybos buto kaina geruose rajonuose“, – sako J.Belanoška.
Senas – nebūtinai mažiau kokybiškas
J.Belanoška ir A.Šapoka sutaria – senos statybos būstas nebūtinai yra mažiau kokybiškas nei naujos.
„Negalima suabsoliutinti, kad visa nauja statyba yra kokybiška, o sena – prastas sprendimas. Jei kalbame apie 1970–1980-ųjų blokinius penkiaaukščius, tarkime, Lazdynuose, jų kokybė yra abejotina. Tačiau, pavyzdžiui, Senamiestyje ar Naujamiestyje esantys mūriniai 100 metų senumo daugiabučiai, neabejoju, stovės dar 100 metų“, – pažymi A.Šapoka.
Paprastai senos statybos būstą renkasi tie, kurie norimoje miesto vietoje įpirkti ten esančios naujos statybos būsto negali.
Pasak jo, pirmasis jų privalumas – gera lokacija, tačiau svarbu tai, kad senas mūrinis daugiabutis yra gerokai imlesnis renovaciniams sprendimams.
„Tokį daugiabutį ar savo butą jame galima padaryti inovatyvų, efektyvų ir labai šiuolaikišką, kai kuriuose net ir šiandieną statomuose daugiabučiuose to pasigendame. Taigi, nėra taisyklė, kad naujos statybos būstas būtinai bus efektyvus ir išmaus.
Šiandieną statant butus taupymo efektas yra gana ryškus. Statytojas balansuoja ant pelningumo ir statybų efektyvumo ribos. Jei jis pasirenka inovatyvesnius ir kokybiškesnius sprendimus, jis mažina pelno maržą, o ne didina pardavimo kainą. Todėl dauguma plėtotojų netgi vidutinei ir prestižinei naujo būsto klasei renkasi dalį ekonominių sprendimų, idant nemažėtų jų pelno marža“, – kalba A.Šapoka.
Panašios nuomonės laikosi ir J.Belanoška, tačiau jis pastebi, kad senos statybos būstas dažniau turi prastesnę garso ir šilumos izoliaciją.
„Tikrai nebūtinai senos statybos būstas yra prastesnis už naujos, tačiau paprastai senos statybos namai turi prastesnę garso ir šilumos izoliaciją, patalpų vėdinimą. Dažna nerenovuotų blokinių namų problema – blokų sujungimo siūlės, pro kurias gali kauptis drėgmė, patekti vėjas. Jei šildymo inžinerija sename daugiabutyje nėra renovuota, gali būti, kad šilumos pasiskirstymas visuose butuose yra netolygus, o jei namas dar ir nesandarus, daug šilumos prarandama.
Tiesa, tokių daugiabučių gali būti ir tarp naujos statybos projektų, ypač jei jie yra labai pigūs“, – sako J.Belanoška.
