Neringa ir Dalius Linkevičiai Biržų rajone 1994 metais iš buvusio kolūkio nusipirko mechanines dirbtuves, išsinuomojo žemes ir pradėjo ūkininkauti. Dabar jie valdo 500 hektarų nuosavos ir dar apie 200 ha nuomojamos žemės.
Šeima augina grūdines kultūras, kurias vėliau parduoda arba naudoja edukacinėse programose. Taip pat ūkyje auga įvairūs gyvuliai – elniai, danieliai, alpakos, muflonai, žirgai, avys ir ožkos.
Be to, šeima savo lėšomis 2011 metasi pastatė vadinamąją Sodeliškio dvaro sodybą, kurią pavadino prieš 3–4 šimtmečius kitoje kelio pusėje stovėjusio dvaro vardu. Anot ūkio šeimininkės Neringos, tai – autentiška Aukštaitijos sodyba.
„Tokioje sodyboje prieš 100 metų gyveno ūkininkas vidutiniokas, turėjęs apie 40–50 hektarų žemės. Į ansamblį įeina klojimas, klėtis, kalvė, pirtelė, rūsys, gyvenamasis namas, tvartas ir šulinys. Visi šie pastatai apstatyti senoviniais daiktais, kuriuos mes patys surinkome“, – pasakojo ji.
Kiek kainavo pastatyti visą šį kompleksą? Moteris sako neskaičiavusi investuotų pinigų, be to, didesnę dalį sudarytų išlaidos už eksponatus.
Viskas dėl meilės senovei
Mintis pastatyti tokią sodybą, N.Linkevičienės teigimu, kilo, kaip pati sako, iš meilės senovei. Plečiant ūkį, šeima pirko vis daugiau žemės, o kai kurie savininkai parduodavo viską – namus ir juose užsilikusius tėvų naudotus rakandus.
„Tas senų daiktų pirkimas, jų atsiradimas susijęs su žemės pirkimu. Nuperki žemę, o parduoda su visa sodyba, nes jiems jos nereikia, tėvai numirę ir jie palieka su visais rakandais, senais daiktais. Išmesti juos gaila, todėl pasistatę klėtelę juos ten pradėjome krauti. Prikrovėme tiek, kad durų nebegalėdavom atidaryti, viskas išvirsdavo. Norėjosi, kad jie atrastų savo vietą ir paskirtį, kurią atlikdavo“, – aiškino moteris.
Tiesa, senoviniais daiktais iš pradžių domėjosi jos vyras, kuris po truputį šiuo pomėgiu užkrėtė ne tik savo žmoną, bet ir vaikus.
„Pirmoji meilė buvo vyro, o po truputį įsijungėme ir visa šeima. Kai atrandi ir atsineši daiktą, kai sužinai jo istoriją, kai supranti, kaip jis buvo naudojamas ir atsiranda domėjimas ir kuo toliau, kaip ir kiekvienoje srityje, kuo daugiau žinai, tuo daugiau norisi domėtis ir plačiau žinoti apie tai“, – tikino N.Linkevičienė.
Perstatytas ir veikiantis malūnas
Sodyboje ūkininkai taip pat atstatė ir valdo vienintelį Lietuvoje veikiantį malūną. Tiesa, jis čia atvežtas ir sumūrytas iš kito, nugriauto malūno.
„Šis malūnas stovėjo kitoje rajono pusėje, Daržų kaime. Mes jį nusipirkome, nugriovėme ir pastatėme čia. Statėme 3,5 metų, trys darbuotojai kiekvieną dieną ėjo į darbą. Panaudotos senos detalės, kurios buvo geros, vienas reikėjo restauruoti, kitas naujai gaminti, tas triūsas nenuėjo perniek. Turime veikiantį ir malantį malūną“, – džiaugėsi ūkio šeimininkė.
Šiuo metu ūkininkai greta sodybos baigia įrengti technikos muziejų, kuris duris turėtų atverti rugpjūčio 4 dieną. Kolekcijoje yra apie 300 egzempliorių senovinės technikos.
„Esame ne tik senovinių daiktų, bet ir technikos mylėtojai, turime didžiulę senovinės technikos kolekciją. Pradedant vaikiškais vežimėliais, dviračiais, motociklais, mašinomis, autobusais, krovinine technika, baigiant garo traktoriais, kurie kūrenti malkomis“, – vardijo N.Linkevičienė.
Anot jos, prie pastatų statybos prisidėjo meistras Algis Lomė, kuris daug metų dirba ūkyje.
„Jis sugebėjo perstatyti iš vienos vietos į kitą veikiantį vėjo malūną, kito Lietuvoje nėra, kurį paleistum ir galėtum malti miltus. Ir šie pastatai yra jo rankomis atstatyti“, – teigė ji.
Sodyboje vykdoma „grūdo kelio“ ekskursija, kurioje rodoma, kaip malami miltai, iš jų kepama duona. Taip pat galima paragauti naminio alaus, kuris sodyboje gaminamas pagal senovines tradicijas. Keturių valandų ekskursijoje Neringa taip pat rodo savo kraitį, pasakoja istorija, kurias girdėdavo iš savo močiutės.
Dalis šeimininkų surinktų senovinių daiktų taip pat naudojami ekskursijose.
Neatsigina vestuvininkų
Ketvirtą sezoną Linkevičiai priima vestuvininkus, konferencijų svečius naujame pastate. Jame įrengtas bechloris baseinas, pirtys, didžioji pokylių salė talpina 170 ir yra 54 vietos nakvynei.
„Vestuves pas mus riekia užsisakyti prieš 1,5–2 metus“, – prasitarė Neringa.
Šiam statiniui šeima 200 tūkst. eurų gavo iš Europos Sąjungos paramos fondų, tačiau ji tikina, kad jeigu įgyvendintų projektą dabar, greičiausiai į paramą nepretenduotų.
„Jeigu dar kartą statytume, ko gero, neimtume europinės paramos, nes pradėjus statyti, po truputį plėtėmės, reikėjo projektą perdarinėti, samdyti rangovus, subrangovus. Savom jėgom pigiau išeitų pastatyti. Reikia įvykdyti daugybę reikalavimų, taip atsirado liftas, neįgaliesiems pritaikytas kambarys. Tie dalykai ir „suvalgė“ beveik visus europinius pinigus“, – kalbėjo ji.
Šiuo metu greta pokylių salės statomas 26 kambarių viešbutis, kurio reikia, kad pritrauktų daugiau konferencijų.
