Paprasčiau nugriauti, bet verta rekonstruoti
1979 m. architektai Vytautas Dičius ir Leonidas Pranas Ziberkas suprojektavo Lietuvos mokslų akademijos poilsio namus Daukanto gatvėje Palangoje. Pastato unikalios linijos, tūriai, manieringumas, medžiagiškumas ir mastelis priminė tradicinę, nors ir naujai interpretuotą vasarnamių architektūrą. Pastatą rekonstravo vienas žymiausių Lietuvos architektų Gintautas Natkevičius, kartu su Adomu Rimšeliu ir Tadu Jokubausku, suderinę istoriją ir modernumą bei darną su aplinka. Pastato medinis fasadas pakeistas variniu, vizualiai atkartojantis saulėlydžio nuspalvintas smėlio kopas. „Tokių ilgaamžių ir natūralių medžiagų parinkimas atspindi šiuolaikinį atsakingą požiūrį į prabangą“, – sako projekto „CUPRUM“ pardavimų vadovas Edvardas Milukas.
Architektas G.Natkevičius buvusius Lietuvos mokslų akademijos poilsio namus prisimena iš vaikystės: „Vasarą poilsiaudavau Palangoje, V.Dičiaus ir L. P.Ziberko projektuotas pastatas man visą laiką atrodė, kaip geriausia tai, ką turime architektūroje: išraiškingas ir tinkamo mastelio.“
Ilgaamžių ir natūralių medžiagų parinkimas atspindi šiuolaikinį atsakingą požiūrį į prabangą.
G.Natkevičius mano, kad šiais laikais daugeliui nekilnojamo turto vystytojų šmėkšteli nuodėminga mintis – paprasčiau seną pastatą nugriauti nei rekonstruoti ir pastatyti naują, tokio pačio tūrio ir formų, bet šiuolaikinių medžiagų. „Kai mus pakvietė dirbti prie šio projekto, labai džiaugiausi, kad vystytojas nutarė pastato negriauti, geriau pabandyti atgaivinti buvusią dvasią. Nors poilsio namai sovietiniais laikais pastatyti pagal to meto statybos technologijas, pajūrio zonoje medinė apdaila buvo supuvusi, pastatas atrodė liūdnas, tačiau dvasia išliko. Kaip jį prikelti tarsi žmogų, kad vėl akys blizgėtų, kad jame norėtųsi gyventi“, – svarsto architektas.
Priėmė sunkų sprendimą
G.Natkevičius susisiekė su pastato architektais, V.Dičius buvo jo architektūros dėstytoju, ir gavo leidimą rekonstruoti objektą.
Buvo svarstoma, kuo pakeisti medinį pastato fasadą – priimtas sprendimas pabandyti sukarpyti siauromis juostomis varį, tarsi imituoti apkalimą medžiu, kad išliktų sienų skaidymo mastelis. „Kaip laikui bėgant keičiasi medis, taip ir varis – oksiduojasi, nuo saulės tampa šviesesnis, nuo drėgmės patamsėja, sužaidėme su šia medžiaga tarsi akvarele, tik, priešingai nei medis, varis yra beveik amžinas“, – sako G. Natkevičius.
Sukūrę medžio lentelių mastelį, architektai suprato, kad reikės kontrasto, sukuriančio kokybės įspūdį – stogui pasirinktos juodos molinės čerpės. „Kartu su variu čerpės sukuria įspūdingą kontrastą, ypač išryškėjantį vakarais įjungus kiemo apšvietimą. Vienur varis šviesą atspindi, kitur – sugeria, juodos čerpės ištirpsta tamsiame danguje. Atsiranda minkštas, jaukus, švelnus spalvų ir medžiagų žaidimas“, – komentuoja architektas.
Laikui bėgant varis oksiduojasi, nuo saulės tampa šviesesnis, nuo drėgmės patamsėja, bet yra beveik amžinas.
G.Natkevičius prisimena, kad iš pradžių vystytojai labai atsargiai vertino idėją panaudoti varį – medžiaga brangiai kainuoja, o montavimas reikalauja daug rankų darbo ir laiko. Net ir pradėjus darbus vystytojams buvo sunku patikėti, kad tai teisingas sprendimas. „Tas nerimas buvo pagrįstas, nes neretai butų pirkėjai tikisi tokių kainų, kurios balansuoja ant savikainos ribos. Vėliau vystytojai prisipažino, kad sunkiausią laikotarpį ištvėrė, kai pamatė galutinį vaizdą – vario, čerpių, žolės derinį, kai klientai pradėjo pirkti butus – suprato, kad tikėjimas architektais davė dividendų“, – teigia G.Natkevičius. Butus įsigiję žmonės akcentavo, kad imponavo architektūra ir fasadai.
Pastato architektūra ir panaudotos medžiagos bei technologijos užtikrina, kad statinys turės išliekamąją vertę ir ateities kartoms.
„Varis – prabangi medžiaga, bet graži, o grožis reikalauja kantrybės ir finansų“, – pripažįsta ir E.Milukas. Variu dengtas fasadas tarsi atkartoja pastatą supančių brandžių pušų žievės spalvą.
Vario pasirinkimas padiktavo ir pavadinimą „Cuprum“ (lot. „cuprum“ – „varis“). Pasak E.Miluko, varis – tvari medžiaga, kuriai suteikiama ilgametė garantija, daugelyje Europos šalių ja dengiami rūmų ir bažnyčių stogai.
Atgijo senoji Palangos dvasia
Rekonstruojant pastatą, sienos buvo nuardytos iki gelžbetonio karkaso, vėl iš naujo perstatytas naujomis medžiagomis ir technologijomis. Išlaikytas V.Dičiaus ir P.Ziberko projektavimo leitmotyvas – senųjų kuršių vilų stogų linijos, primenančios bures.
Žvelgiant iš projekto vystytojo pozicijos, kai kas atrodė nelogiška – apie metro pločio tarpai tarp sienų, kuriuos užpildžius būtų galima padidinti patalpų parduodamą plotą ir gauti didesnį pelną. „Tačiau būtent šie tarpai suteikia pastatui išskirtinės architektūros bruožų, „subyra“ pastato tūriai, stogo linija atkartoja kurortinės architektūros formas. Ne veltui šis pastatas yra unikalus ir vertėjo bendromis jėgomis prikelti jį naujam gyvenimui“, – tvirtina G.Natkevičius.
Apartamentus perkantys žmonės pajuto, kad čia gyva senoji Palangos dvasia, tik vėl nauja ir moderni.
Pastate buvo daug neracionalaus, nenaudojamo ploto, trūko tūrio ir ploto, tačiau pavyko įveikti daug sudėtingų aplinkybių ir pasiekti tikrai gerą rezultatą. Sudėti geri langai, įrengta šiuolaikinė geoterminė šildymo ir vėsinimo sistema. Bet kai pastatas buvo pabaigtas, sutvarkytas sklypas, sužaliavo žolė, išsaugota vidiniame kieme autentiška skulptūra (skulptorės Daliutės Onos Matulaitės „Pusiausvyra“), apartamentus perkantys žmonės pajuto, kad čia gyva senoji Palangos dvasia, tik vėl nauja ir moderni“, – teigia architektas.
Pasak E.Miluko pastato vidinės erdvės nestandartinės, įrengus 39 apartamentus, nė vieno nėra vienodo, bene kiekvienas butas – kraštinis: „Fasado plotas toks didelis, kad vietoj vieno šio pastato buvo galima uždengti 2–3 standartinius tokio ploto fasadus. Vario apdaila reikalauja kantrybės, daug rankų darbo ir laiko, standartiškai objektas yra statomas apie dvejus metus, o šiam pastatui reikėjo daugiau nei trejų metų.“
Projekto vystytojas teigia, kad dėl brangių medžiagų objekto sąmata padidėjo kone dvigubai, bet klientai tai įvertino. Butus įsigijo solidūs, visuomenėje gerai žinomi žmonės, turintys daug gyvenimo patirties ir šiuolaikiškai mąstantys. Gyventojams patogu ir tai, kad automobilių stovėjimo aikštelė didelė, be to, kaip ir kiemas, išgrįsta tvaria medžiaga – bazalto trinkelėmis. Svarbi ir pastato vieta kurorto centre.
Sėkmingos architektūros pavyzdys
Pastato interjero bendrose erdvėse panaudotos modernios metalo, lakuoto plieno, grubaus paviršiaus, pilko betono medžiagos, sienas papuošė 11 originalių dailininko E. Varkulevičiaus–Varkalio tapybos darbų. „Bendroms erdvėms norėjosi papildomo skambesnio, prie interjero derėjo abstraktūs dailės kūriniai. Vystytojai pasitikėjo architektais ir palaikė idėją, kad verta įsigyti originalių paveikslų – tai juk „gyvas“ kūrinys, kuriame matyti dažų potėpis. Mielai sutiko bendradarbiauti E. Varkulevičius–Varkalis, jis daug metų bendravo su Jonu Meku, tad ir Palangoje atsirado demokratiškos fluxus dvasios“, – pasakoja G.Natkevičius.
Šis objektas – gerosios architektūros praktikos pavyzdys, išsaugoti ir prikelti naujam gyvenimui vertingiausi urbanistikos bruožai.
G.Natkevičiaus manymu, tai pamoka ateičiai ir kitiems vystytojams, kad nereikia skubėti pastato griauti, verta paieškoti kito sprendimo: „Nors ir banaliai skamba, bet butus įsigiję žmonės savo pinigais deklaravo, kad pastatas turi vertę.“
