Šiuo metu sostinės savivaldybė (ir jos įmonė) aukcione parduoda 7 objektus. Pigiausio kaina siekia 12,8 tūkst. eurų – už tokią sumą įsigysite trečdalį buto 5 aukštų daugiabučio pirmame aukšte Architektų gatvėje.
Dar vienas panašus objektas – taip pat už beveik trečdalį būsto sostinės Rolando Jankausko gatvėje nustatyta 13,4 tūkst. eurų pradinė kaina.
Dar vienas „dalinio“ turto pavyzdys – Kauno gatvėje už 35,2 tūkst. parduodama dalis namo ir sklypo.
Jau kiek brangesnis, tačiau prastos būklės – butas Žemaitijos gatvėje. Už 34 kv. m ploto butą trečiame mūrinio daugiabučio aukšte nustatyta 59 tūkst. eurų pradinė kaina. O Stiklių gatvėje už neįrengtą pastogę mažiausiai prašoma 84,2 tūkst. eurų.
Du brangiausi šiuo metu praduodami turtai – buvusi Darbo partijos būstinė Vilniaus Gedimino prospekte (už 469 kv. m ploto patalpas nustatyta pradinė kaina – 1,5 mln. eurų) ir sporto mokykla kartu su žemės sklypu Žirmūnuose (pradinė kaina – 5,29 mln. eurų).
Anot Vilniaus miesto savivaldybės Turto departamento Nekilnojamojo turto skyriaus vedėjos Vilmos Lajauskaitės, aukcionuose pradinę turto kainą nustato sostinės administracija, kuri remiasi nepriklausomų turto vertintojų vertinimo ataskaitos duomenimis.
„Turtas savivaldybei perduodamas Vyriausybės nutarimais, pagal notarinius sandorius arba teismo sprendimus. Valstybės turtas savivaldybei perduodamas, vadovaujantis Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymu. Taip pat savivaldybė vadovaujasi Vyriausybės nutarimu patvirtintomis taisyklėmis dėl bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis“, – 15min sakė ji.
V.Lajauskaitės teigimu, iki spalio vidurio šiemet aukcionuose buvo parduoti 66 objektai, kurių bendra kaina sudaro 5,2 mln. eurų. Aukcionai vyksta 1-2 kartus per mėnesį ir juose būna apie 25-30 objektų. Vidutiniškai per aukcioną parduodami 3-5 objektai.
„Ne visą nekilnojamąjį turtą įmanoma iš karto parduoti, nes kai kurie objektai dėl savo būklės reikalauja tam tikrų investicijų. Arba siekiant padidinti pardavimo kainą tikslinga prijungti kitus turtinius vienetus, savivaldybė atlieka veiksmus, susijusius su nekilnojamojo turto parengimu pardavimui, t. y. esant poreikiui, formuoja žemės sklypus prie pastatų, užsako patalpų kadastrinius matavimus, kuriuos atlikus, objektai įtraukiami į parduodamo savivaldybės nekilnojamojo turto ir kitų nekilnojamųjų daiktų sąrašą“, – teigė ji.
Nekilnojamojo turto paslaugų bendrovės „Inreal“ analitiko Roberto Žulpos nuomone, kiekvienas turtas už atitinkamą kainą yra vertingas, tačiau tarp savivaldybės parduodamų turtų tokį pamatyti sunku.
„Su dalinės nuosavybės teisėmis keliems savininkams priklausančiu ir parduodamu turtu pirkėjams reikėtų būti labai atsargiems. Reikėtų sužinoti kitos parduodamo turto dalies savininką ar savininkus ir įsivertinti riziką, ar iš viso bus galimybė ateityje nusipirkti likusią turto dalį. Jeigu likusi turto dalis priklauso, tarkime, kitai valstybinei institucijai, tuomet reikės laukti kol bus skelbiamas turto privatizavimo aukcionas/konkursas. O tai gali užtrukti ir 10 metų. Jeigu likusi turto dalis priklauso fiziniams asmenims, gali būti sunku surasti konsensusą dėl turto pardavimo kainos ir t.t.“, – pasakojo jis.
Pasak R.Žulpos, kainas sunku vertinti, nes jas nustato vertintojai. Tačiau jo nuomone, skelbiant aukcioną pasiliekamas rezervas ir pirmuosiuose aukcionuose parduodamas brangiau, kad vėliau turėtų nuo ko nuleisti.
Be to, analitiko nuomone savivaldybės parduodamose patalpose įrengti socialinius butus gali būti sudėtinga ir greičiausiai ekonomiškai neefektyvu, nes dauguma tokio parduodamo turto yra labai prastos būklės.
„O ir dažniausiai būna parduodamas ne visas turto vienetas, o tik dalis jo. Efektyviausia socialinius būstus būtų statyti vienoje vietoje, koncentruoti. Taip būtų galima lengviau juos prižiūrėti ir administruoti, o ir pati sistema būtų paprastesnė“, – apibendrino R.Žulpa.
