Balandžio 28–29 dienomis vilniečiai ir sostinės svečiai turės galimybę nemokamai iš vidaus patyrinėti 62 skirtingų stilių ir laikotarpių Vilniaus pastatus, kurie paprastai visuomenei yra sunkiai prieinami. Vienas jų – sostinės rajono Žirmūnų vartais vadinami Vilniaus kultūros, pramogų ir sporto rūmai.
Šiuo metu juose vyksta įvairūs seminarai, konferencijos, koncertai, sporto varžybos bei būreliai. Be to, kiekvieną ketvirtadienį čia vyksta šokiai, kuriuose, kaip pasakojo pastate dirbantys žmonės, susirenka tiek jaunimas, tiek vyresni žmonės.
Brutalūs vartai į Žirmūnus
Vilniaus kultūros, pramogų ir sporto rūmai, dar geriau žinomi VRM rūmų pavadinimu, iškilo 1980 metais. Viena iš festivalio „Open House Vilnius“ savanorių Eglė Skačkauskaitė 15min pasakojo, kad Tuskulėnai ilgą laiką buvo užmiestis, kur rezidencijas turėjo bajorai. Nuo devyniolikto amžiaus čia bazavosi įvairios kariuomenės, militaristinė funkcija šios miesto dalies neapleido ir sovietmečiu, tačiau būtent sovietmečiu, nepavykus miesto plėtrai į pietus, nutarta plėstis į vakarus.
„Žirmūnai buvo pirmasis modernios sovietinės urbanizacijos projektas. Kitoje gatvės pusėje mikrorajonas D-10 pastatytas 1964 metais, o po metų baigtas, savo laiku unikalios konstrukcijos Žirmūnų tiltas – sujungęs Žirmūnus su senuoju Antakalniu“, – pradėdama ekskursiją sakė ji.
Tuometė Vidaus reikalų ministerija aštuntojo dešimtmečio pradžioje šioje naujoje miesto dalyje nutarė pastatyti rūmus savo darbuotojams. Objektą projektuoti patikėta vyriausiojo miesto dailininko pareigas ėjusiam Algimantui Mačiuliui, kuris taip pat suprojektavo Tauro rago barą, vietoje kurio šiuo metu planuojami biurai. VRM pastato tūris – tai tarsi A.Mačiulio dialogas su Petro ir Povilo bažnyčia kitame Neries krante.
Pastato skulptūriškoje kompozicijoje, kaip kontrastą urbanistiškai plokščiai Žirmūnų panoramai, architektas pabrėžė vertikalę, kurią taip pat sustiprina ore pakibęs scenos tūris. Brutalią architektūrinę raišką A.Mačiulis kūrė įkvėptas amerikiečių architekto Paulo Rudolpho, kurio kūryboje vyrauja brutalių struktūrinių formų kontrastai.
Pirmoji buvo suprojektuota ir iškilo sporto dalis, mat ji pakankamai paprasta, tačiau kultūrinės dalies brėžinių rengimas užtruko apie 5 metus.
„Tais laikais architektai viską projektuodavo patys – nuo pastato iki durų rankenų, todėl brėžinių rengimas taip ilgai ir užtrukdavo. Net ąžuolinė sienų apdaila ir stalai yra kurti paties architekto. Statyba irgi buvo ilga, kultūrinės dalies korpusą pradėjo statyti tik 1976 m. ir galutinai kompleksas buvo baigtas 1982“, – teigė E.Skačkauskaitė.
Nors iš išorės pastatas neatrodo labai aukštas, tačiau iš viso jame – 7 aukštai. Tik užėjus į šiuos rūmus, lankytojus pasitinka erdvus vestibiulis, akcentas – laiptai ir įspūdingas Kazimiero Simanionio kurtas sietynas – šis derinys vadinamas „laiptais į dangų“.
Šokių salės ir Žvagulio vakaruškos
Pirmame aukšte, užėjus už laiptų, patenkama į flamenko salę, kurioje pagal originalų projektą turėjo būti atviros rūbinės. Pasak ekskursiją vedusios E.Skačkauskaitės, sovietmečiu kabyklos stovėjo šonuose, o vientisas didelis vestibiulis su vitrininiais langais iš abiejų pusių ir peršviečiami laiptai turėjo kurti lengvumo įspūdį.
„Sovietmečiu, kai visas pastatas buvo šildomas karštu oru, rūbinė funkcionavo būtent taip, tačiau nepriklausomoje Lietuvoje už šilumą reikėjo susimokėti, tad pastato šeimininkai, nefinansuojami valstybės, efektyvino patalpų panaudojimą ir šioje vietoje įkūrė šokių sales, pastarojoje grindis trypia flamenko šokėjos“, – teigė festivalio savanorė.
Taip pat pirmame aukšte galima patekti į šokių salę, kurioje vykdavo pirmosios Žilvino Žvagulio diskotekos. Dabar ši salė yra tapusi orkestro repeticijų sale, tačiau ją puošia Algimanto Mizgirio metalo kompozicija – sukurta 1984 metais ir laikoma bene svarbiausiu jo darbu architektūroje.
Užlipus į antrą aukštą galima patekti į repeticijų salę, o šalia jos – buvę rūkomieji, kurie dabar naudojami kaip persirengimo kambarėliai.
„Repeticijos turėjo labai įdomiai atrodyti, nes pro stiklinę sieną pertraukų metu viskas kuo puikiausiai matėsi. Salės skaidrumas buvo kuriamas dėl „oro tunelio“ idėjos, tačiau begyvenant nuspręsta užuolaidomis pasislėpti nuo smalsių žvilgsnių“, – aiškino E.Skačkauskaitė.
Pastate buvo įrengtos dvi kavinės – mažoji ir didžioji – kurios nukelia į tuometinį laikotarpį. Mažesnėje, kuri primena barą, iki šiol stovi originalus kavos virimo aparatas, išlikę tamsūs ąžuoliniai baldai kurti paties architekto, tik pakeistas jų gobelenas. Ant sienos puikuojasi Juozo Balčikonio kurtas frizas pavadinimu „Paukščio skrydis“.
Didžioji kavinė labiau pakitusi – dabar joje vyksta šokių repeticijos. Tačiau ant parketo besisukančios šokėjos gali džiaugtis dar vienu J.Balčikonio šeimos kurtu batikos technika atliktu frizu „Pavakarys“.
„Nors ši erdvė dabar naudojama šokių būreliams, visgi dar galima surasti kavinės interjero fragmentų. Tai kontuarai, projektuoti paties A.Mačiulio, stalai, tamsios ąžuolinės sienos“, – kalbėjo E.Skačkauskaitė.
Vyko pirmosios mugės
Pakilus į trečią aukštą lankytojus pasitinka didžiulė erdvė, o virš galvų – Kornelijaus Stoškaus kurta freska-triptikas pavadinimu „Kultūra. Progresas. Sportas“. Pasak E.Skačkauskaitės, architektas siekęs inovatyvumo, nebuvo iki galo patenkintas šiuo kūriniu, kuriame liko sovietinio meno atspindžių.
Po šia freska ankstyvaisiais nepriklausomybės metais įsikūrė turistinis biuras, kuris pusę metų skraidino turgaus prekeivius į Turkiją pirkti prekių. Plati erdvė trečiame aukšte buvo pritaikyta dar vienai naujovei – tarptautinėms prekių ir kitos rūšies mugėms bei parodoms. Šiuose rūmuose buvo suorganizuotos pirmosios tarptautinės parodos Lietuvoje.
„Jie kviesdavo užsienio prekeivius, kurie pardavinėdavo savo prekes. Čia buvo Estijos, Prancūzijos ir viena labiausiai įstrigusių kiniškų prekių mugė-paroda. Ši mugė sutraukė tiek lankytojų, kad per mugės dienas prekiautojai išpardavė beveik visą savo turėtą asortimentą (pagrindinė salė buvo pilna pūkinių striukių), o per 5 dienas rūmai uždirbo pusės metų biudžetą. 10-ojo dešimtmečio viduryje „Litexpo“ irgi pradėjo organizuoti tokias parodas, tad mažesniems VRM rūmams teko šios veiklos atsisakyti“, – teigė ji.
-
Tuskulėnų rimties parko koplyčia-kolumbariumas – vieta, kur ilsisi 724 sovietinio režimo aukų palaikai
-
Lietuvos kooperatyvų sąjungos administracinis pastatas – kai pakelti galvą į dangų verta
-
15min studijoje viešėjęs A.Ambrasas: „Jei mums svarbus kainos aspektas, tai jis atsispindi ir architektūroje“
„Pakibusi“ ore koncertų salė
VRM rūmuose yra įrengta 700 sėdimų vietų turinti koncertų ir renginių salė, kurioje ir šiandien vyksta Fizikų dienos renginiai, filmuojami televiziniai projektai, tokie kaip „Lietuvos talentai“ bei „X faktorius“, be to, čia prasidėjo pirmasis tarptautinis roko ir džiazo festivalis „Lituanika“.
Salė ir užkulisiai yra „sklendžiančioje rūmų dalyje“ – tai sudėtingiausia pastato konstrukcija, kurią architektui suprojektuoti padėjo patyręs inžinierius Kęstutis Augustinas ir konstruktoriaus Anatolijaus Rozenbliumo sūnus Moisiejus.
„Dėl šios kabančios dalies iš užkulisių erdvės ir koridorių aplink salę atsiveria gražūs miesto peizažai. Konkrečiai šioje patalpoje sovietmečiu po koncertų rinkdavosi tik svarbūs partiniai žmonės, tokius slaptus raudonuosius kambarėlius turėjo dauguma kultūrinių statinių. Dabar čia yra tipinė užkulisių erdvė, šalia yra grimo kambariai, o aukščiau pagalbinės erdvės, kurias rūmų šeimininkai nuomoja įvairiems būreliams ir muzikiniams kolektyvams“, – aiškino E.Skačkauskaitė.
Viena įdomiausių pastato dalių – telferis. Įprastai koncertų ar teatrų salės būna pirmuose aukštuose, todėl sudėtingesnes konstrukcijas, pavyzdžiui, sunkias dekoracijas, pavykdavo tiesiog užnešti. Tačiau dėl architekto A.Mačiulio noro pabrėžti vertikalumą pastate scena ir mažosios pagalbinės erdvės iškeltos į viršų.
„Turbūt retas kuris yra matęs koncertų salę ketvirtame aukšte. Šis unikalus sprendimas sutapdino aptarnaujančio personalo ir žiūrovų judėjimo kryptis, dėl to scenos įranga į ketvirtą aukštą kyla telferiu. Be to, juo būdavo užkeliami ir žiguliai laidai „Taip ir Ne““, – 15min sakė E.Skačkauskaitė.
Pastato „neįspūdinga“ sportinė dalis
Pirmąją iškilusią VRM rūmų sportinę dalį sudaro trys didžiosios pagrindinės sporto salės, esančios pirmuose aukštuose, ir mažesnės patalpos, tokios kaip dušai ir t.t.
Sportinėje dalyje yra trys sporto salės, didžiausioje vyksta krepšinio, tinklinio, rankinio varžybos. Mažesnės pritaikytos imtynėms ar kitiems kovos menams, gimnastikos ar aerobikos užsiėmimams.
