Pirmas žingsnis – pradėti nuo filosofinio klausimo: Ar išliekamąją vertę turi tik senoviniai pastatai?
Barretts Grove yra tipiška Viktorijos laikų Londono gatvė. Vienoje jos pusėje – dviaukščiai blokuoti įvairiaspalvių plytų gyvenamieji namai, kitoje gatvės pusėje ilgainiui iškilo keletas daugiabučių, raudonų plytų mokykla aukštu dvišlaičiu stogu. Į siaurą sklypą tarp dviejų raudonų plytų pastatų ir turėjo įsiterpti naujasis daugiabutis.
Šioje aplinkoje architektams natūraliai kilo gana filosofinis klausimas: kodėl senieji Viktorijos laikų namai vis dar aktualūs ir patrauklūs šiandien, kodėl žmonės vis dar nori juos įsigyti ir juose gyventi?
Juk savo esme jie – tiesiog paprasti, neprabangūs seni pastatai. Ar galime ir šiandien suprojektuoti pastatą, kuris ir po 100 ar 150 metų bus toks pat norimas, kaip ir šiandien? Kaip tai padaryti?
Išliekamąją vertę paprastai turi pastatas, kuris arba (A) tampa išskirtiniu architektūriniu objektu, arba (B) natūraliai įsilieja į aplinką ir tokiu būdu kuria malonią kaimynystę. Atsižvelgdami į gyvenamąją aplinką bei pastato paskirtį, architektai nutarė eiti antruoju keliu. Aukštas raudonų plytų namas dvišlaičiu stogu siekia užbaigti vientisą gatvės pastatų liniją.
Antras žingsnis – analizė: Paslaptis slypi detalėse, o svarbiausios detalės šiandien – medžiagos
Akivaizdu, kad viena pagrindinių senovinių pastatų žavesio priežasčių – puošybos detalės, atsiradusios dalinai iš tų laikų grožiosupratimo, dalinai tiesiog apipavidalinant funkcinius pastato elementus – langų rėmus, duris, karnizus, laiptų turėklus, tvoras ir t.t. Kopijuoti tokią puošybą šiandien būtų neracionalu, bandymai tą daryti būna mažų mažiausiai liūdni. Tad kyla klausimas – kokios turėtų būti detalės šiais laikais? Amin Taha architektams dėmesys detalėms lygus dėmesiui medžiagoms – tiek konstrukcijos, tiek apdailos.
„Barretts grove“ medžiagiškumo logika – geležinė, tačiau kartu ir poetiška. Šiame pastate naudojamos trys pagrindinės medžiagos: CLT miediena (anlg. cross-laminated timber), raudonos plytos ir... nendrės.
Išoriškai pastato sienos ir stogas – raudonų plytų, tačiau tai nėra laikanti konstrukcija, ji laiko tik pati save. Tai leido vietoje aklino mūro panaudoti subtilų perforuotą raštą, todėl tvirtumo pojūtį kurianti medžiaga kartu atrodo lengvai ir dailiai. Tuo tarpu pagrindinė konstrukcija – CLT mediena. Ji buvo pasirinkta, kadangi yra kur kas tvaresnė už betoną ar plieną, o tokio mastelio pastatui puikiai tinka. Iš nendrių pinti balkonų turėklai ir tvora sušvelnina gana grubią kitų medžiagų paletę.
Įdomi detalė yra tai, kad prieš pradėdami projektą architektai bendravo su vietos bendruomene ir dirbtuvių su mokiniais metu aptarė įvairias galimas statybos medžiagas. Pokalbis pasisuko apie Trijų paršiukų pasaką bei šiaudinį, medinį ir mūrinį namelius. Galop visos trys medžiagos buvo panaudotos projekto metu, lyg pasakoje. Tik sėkmingiau.
Trečias žingsnis – įsijausti į žmogų: Individualumas interjere
Dar viena iš senovinių pastatų patrauklumo priežasčių – privatesnės erdvės: storesnės sienos tarp butų, didesnės patalpos, blokuotuose Viktorijos laikų namuose – labiau namo, nei buto jausmas. Mažesnis mastelis, didesnė erdvė, mažesnis tankis, daugiau žmogiškumo. Barretts Grove kiekviename iš šešių aukštų yra tik po vieną butą, tai neabejotinai kuria didesnio privatumo, individualumo, namų atmosferą.
Pastato viduje toliau tęsiama medžiagiškumo, detalių svarbos tema. Įdomu tai, kad jau minėtos struktūrinės pastato medžiagos viduje – paliktos atidengtos, tad kiekvieno buto viduje – medžio, plytų sienos, grindys, lubos. Be vientisos architektūrinės estetikos šis sprendimas turi ir daugiau privalumų.
„Tai, kad CLT mediena vienu metu gali būti ir konstrukcija, ir vidaus apdaila, leido atsisakyti gipso kartono sienų, pakabinamų lubų, grindjuosčių, plytelių, dažų. Visa tai 15 proc. sumažino statybų metu sunaudotą anglies dvideginio kiekį, kainą ir terminus“, – sako architektai.
Tos pačios medžiagos toliau naudojamos interjero detalėse: spintose, virtuvės balduose, duryse, laiptuose. Daug dėmesio skiriama net tokioms detalėms, kaip rankenos ar pasidėjimo elementai prie lauko durų. Visa tai nuo pat pirmos dienos kuria namų atmosferą.
Butuose suprojektuoti dideli langai išeina į neįprastai erdvius balkonus – privačias lauko erdves, kurios yra pakankamai didelės pietauti gryname ore. Nendrėmis pinti balkonai – funkcionalūs: įprastus metalinius turėklus gyventojai dažnai šiaip ar taip uždengia įvairiomis improvizuotomis medžiagomis, kadangi siekia susikurti privatumą. Architektai tam užbėgo už akių, be to panaudojo natūralią, malonią paliesti ir net užuosti medžiagą, kuri supa lyg lizdas leidžiant laiką balkone.
Kodėl tai svarbu mums?
Pastaraisiais dešimtmečiais viso pasaulio architektūroje, miestuose, NT srityje matyti aiški kryptis – kiekvienas nori išrasti ką nors naujo, dar nematyto, išsišokančio. Tačiau miesto gyventojus ši tendencija vis labiau erzina, o tarp architektų ima kurtis naujas (ir tuo pačiu senas) požiūris, kad vertėtų projektuoti paprastesnius pastatus, labiau derintis prie konteksto ir vieniems prie kitų tam, kad sukurtume geresnę, vientisesnę aplinką gyventi, kuri taip pat atspindėtų šiuolaikinių žmonių gyvenimo būdą, kaip, tarkime, modernizmo laikais.
Barretts Grove architektų darbo procesas šias vertybes ir atskleidžia. Jų dėmesys aplinkai leido sukurti vientisą kaimynystę, kuri skatina bendrauti.
Atidžiai parinktos architektūrinės detalės parodo, kad net ir įprastas komercinis daugiabučio projektas vietoje identiškų baltų kartoninių dėžučių gali kurti namų atmosferą ir individualumą.
