Išvydę nuorodą „Tradicinių amatų centras“, išsukame iš asfaltuoto kelio į žvyrkelį, kuris iki dvaro valdos driekiasi apie 2 kilometrus.
1929 metais statytas Kačiūniškės dvaras – pačioje to žvyrkelio pabaigoje, toliau – tik upė. Ženklas informuoja, kad įvažiavome į Nevėžio kraštovaizdžio draustinį, iki klaidinančio pavadinimo kaimelio Maksva – 1,2 kilometro.
Prie Kauno merui priklausančios teritorijos, kuri užima apie 2 hektarus, pasitinka šiemet pastatytas didžiulis medinis kryžius. Po dešine – kapinaitės, kuriose atgulė nemažai seserų benediktinių.
„Visvaldai, ar dažnai nuvykstate į Maskvą“, – turėdama omenyje šalia esantį kaimuką, bandau šmaikštauti aš.
„Ne Maskva ten, o Maksva. Kartais su dviračiu nulekiam“, – pasitikdamas atsako V.Matijošaitis.
Paklaustas, kiek gyventojų turi Kačiūniškės, dvaro šeimininkas mostelėjo ranka į priešais stovintį ryškų namą.
„Nežinau, kaip tas namas išdygo ten, juk čia užliejamos vietos. Todėl ir vadinu tai gyventoju, kurio oficialiai nėra“, – pečiais patraukė V.Matijošaitis.
Manau, atstatysime tą tvartą.
Praeiname vietą, kurioje kadais stovėjo vienuolių benediktinių prižiūrimas tvartas. Nupirkęs kompleksą, V.Matijošaitis šį tvartą, kaip itin prastos būklės, nugriovė. Už tai sulaukė paveldosaugininkų vizito ir verdikto dėl sunaikintų kultūrinių vertybių – specialistai pateikė išvadą, kad tiek rekonstrukcijos, tiek griovimai, tiek ir statybos vyko neteisėtai.
„Manau, atstatysime tą tvartą. Kai pirkome, jo tik pusė buvo likusi. Ar žinojote, kad dvare vienuolės žydus slėpė?“, – praeidamas po išlikusius tvarto pamatus, paklausė Kauno meras.
Atsidūręs V.Matijošaičio rankose, griuvo ir itin apleistas Kačiūniškės dvaro komplekso svirnas. Jo vietoje išdygo naujas pastatas, kuris šiandien paskirties, anot pašnekovo, dar neturi. Užėjus į vidų, apima jausmas, kad labiausiai jame tiktų rengti pobūvius.
Žvelgdamas į tolį, V.Matijošaitis stebisi tik tuo, kad neužsuka į jo privačią teritoriją, kuri, beje, nepaslėpta po jokiomis tvoromis, jokie miško žvėrys – nei stirnos, nei šernai. Akmenuotas takelis veda iki pat Nevėžio. Mere, ar pažvejojate?
„Čia net turistinis garlaivis atplaukia. Pakankamai gili vieta. Ne, nemoku kabliuko užsidėt. Savo laiku prie Heso (Kauno Algirdo Brazausko hidroelektrinė – aut. past.) prisižvejojau“, – šyptelėjo V.Matijošaitis, surengęs po dvarą ekskursiją ne tik mums, bet ir seserų benediktinių būreliui.
Atgimę sendaikčiai bei antikvariatų perliukai
Ant sienų – Vytauto Didžiojo portretas, antikvariatuose pirkti paveikslai bei XX a. ketvirtąjį dešimtmetį menančios fotografijos, kuriose atvaizduotos kadaise čia „karaliavusios“ vienuolės. Prabėgus beveik šimtmečiui, laikas atkartoti fotografijose regimą vaizdą: besisvečiuojančios seserys benediktinės susėda prie terasos, o V.Matijošaitis pozuoja jų priekyje.
Saugodamas privatumą, dvaro valdytojas nepageidauja interjero nuotraukų, tačiau mielai aprodo visus kambarius.
„Nežinau, kiek čia tų miegamųjų. Loretos paklauskite. Ir šiaip, jei ne ji, nebūčiau to ėmęsis, dvarą pirkęs. Būčiau patingėjęs. Ji statyboms vadovavo, ji čia buvo dizainerė. Štai, matot lovą? Visi baldai iš Italijos. Juokauju. Beveik visi pirkti iš sendaikčių, restauruoti. Lovos buvo siauresnės, meistrai praplatino“, – aprodydamas klasikinės prabangos, eklektikos bei skandinaviško minimalizmo ir spalvų mišinio kupiną interjerą, paaiškino Kauno meras.
Susėdama dvaro svetainėje – vienoje mėgstamiausių Visvaldo ir jo širdies draugės Loretos vietų namuose. Ant palangių – gausybė knygų, susijusių su architektūra ar gražiais Lietuvos kraštovaizdžiais. Namų šeimininkas ima pasakoti Kačiūniškės dvaro istoriją.
„Nuo tarybinių metų šis statinys buvo labai apleistas. Vizualiai, iš išorės, labai gražus. Daug kartų ana Nevėžio puse esu važiavęs į Babtus ir matęs tą pastatą, o vėliau, kai tapau našliu, pradėjome gyventi su Loreta, atvažiavome į šią vietą. Dokumentuose pamačiau, kad Kauno rajono savivaldybė skelbia aukcioną ir jį parduoda. Keliuose aukcionuose nedalyvavau, bet jie kažkaip sužinojo, kad domiuosi. Nebuvau pasiryžęs jo pirkti. Kitų pirkėjų neatsirado, nes labai buvo kompleksas apleistas, gal 20-30 metų, daug pinigų reikėjo įdėti į šią vietą. Netoli gyvenantys, būdavo, ateina, lentas išsilupa ir pečių kūrena. Ne tas žodis, koks dvaras buvo apardytas“, – pasakojimą pradėjo V.Matijošaitis, atskleidęs, kad seserų benediktinių palikimą įsigijo už 93 tūkst. eurų.
Paklaustas, kas vis dėlto nulėmė, kad dvarą jis įsigijo, pašnekovas įvardijo vietos sakralumą – juk ten, kur gyvena vienuolės, vyrauja kitokia aura. O ir vaizdas, žvelgiant iš kitos Nevėžio pusės – įspūdingas. Tereikėjo langus pakeisti, sienas nudažyti, stogą uždengti. Tvarkybos darbai pareikalavo dar tokios pačios investicijos, net didesnės, nei atsiėjo pats pirkimo-pardavimo sandoris.
V.Matijošaitis seserų benediktinių palikimą įsigijo už 93 tūkst. eurų.
Šalia dvaro pastato esantį svirną Visvaldas tikina atstatęs ant senų rąstinių pamatų, statybos vyko „milimetras į milimetrą“ – atstatytas, anot V.Matijošaičio, toks pat pastatas, koks buvo kadaise.
„Įsigijus tai jis buvo toks, kad į vidų įėjęs galėjai įlūžti arba tas namas ant tavęs galėjo užgriūti. Pagal dabartinius įstatymus turbūt būtų geriau, kad būtume laikę tas lupenas, laužą ir nieko nedarę“, – patikino Kauno meras.
Kam vis dėlto bus naudojamas atstatytas svirnas?
„Gal anūkų krikštynos, vestuvės vyks, nežinome dar. Buvusiame svirne grūdus vienuolės, tikėtina, laikydavo, derlių kaupdavo, – teigė pokalbio besiklausiusi Visvaldo gyvenimo draugė Loreta Stonkienė. – Tarybiniais laikais dvare gyveno daug šeimų – čia buvo daugiabutis, kontora, pieno surinktuvė. Raudondvaryje kai sutinkame žmonių, ne vienas yra pasakęs „ir aš čia gyvenau“. Čia buvo tarybinio ūkio dalis“.
– Visvaldai, kiek pamenu jūsų garažo „turinį“, jame stovi ne vienas prabangus automobilis. Ar „Ferrari“, „Porsche Panamera“ įveikia 2 kilometrų žvyrkelį? Nemąstėte kada išsiasfaltuoti kelio link dvaro?
– Su „Panamera“ atvažiuojam. Lėčiau važiuok ir viskas bus gerai. Kreiptis į Makūną (Kauno rajono merą Valerijų Makūną – aut. past.)? Tas pats, kas Dievui laiškus rašyti. Nėra tragedija tas kelias, tvarkomas. 2015 metais, tapęs meru, pirmas darbas, kurį padariau... Visiems atrodo, kad gatves remontavom. Bet iš tikro į visas Kauno kapines pasiuntėme kelių techniką, kad sutvarkytų pagrindinius kapinių takus. Buvo labai apleisti jie. Juk žmonės ten ateina ne pasidžiaugti, o paliūdėt, pabūti su savo mintimis. Čia, štai, turime kapines. Kaune būtų toks kelias iki kapinių – iškart daryčiau. Nebūtų net diskusijų. Žmogus į kapines turi atvažiuoti ir būti atvežtas oriai.
– Kiek trunka jūsų kelionė iš Kačiūniškių iki darbo Kauno miesto savivaldybėje?
– Tiek pat, kiek iš Vičiūnų, kuriuose gyvename – 15 minučių. Vičiūnuose – mano tėviškė. Čia anūkų nėra, galiu pailsėti (nusijuokia). Bet Vičiūnuose tas pats žavesys – ten vaikai ir anūkai yra. Lygiaverčiai namai. Čia gal sąlygos net geresnės nei Vičiūnuose. Ir erdvės daugiau, bet ir darbo daugiau, – aplinką reikia prižiūrėti. Pradėjome ją, bent jau pjovimo plotą, mažinti.
– Kokius buities darbus dvare pačiam tenka atlikti?
– Lemputes keičiu (šypteli). Su traktoriuku visi mėgsta pavažinėti. Ir netoli mūsų gyvenantį profesorių Rimantą Benetį (merą konsultuojantis Kauno klinikų Širdies, krūtinės ir kraujagyslių chirurgijos klinikos vadovas – aut. past.) matome su traktoriuku besivažinėjantį. Visi, kas turi pievą, važinėjasi su traktoriuku. Tai mums nėra naujiena – tiek Loreta iš kaimo, tiek aš. Iki 1939 metų Vičiūnai juk buvo kaimas. Orlauskas Zakarauskas, vaidindamas mane, vaizdavo, kad žvejoju aš čia, Kačiūniškėse. Bet kabliuko net nemoku užsirišti. Vaikystėje užsirišdavau.
– Tai pažiūrite „Dviračio žinias“? Kaip vertinate jose sukurtą jūsų personažą? Gerai jus atkartoja?
– Dabar jau geriau. Pagal kalbas, manierą... Išvaizda gal ne, bet plikė yra plikė.
– Sauliaus Skvernelio niekuomet nebuvote pasikvietęs į šį dvarą?
– Nereikia net ir kviesti, nes neturės laiko. Mane kas sutikę ir bando kur pakviesti. Atsakau, kad neprižadu, nes nerasiu laiko.
– Dažnai leidžiate laiką dvare? Kaip suprantu, jis tapęs savotišku jūsų šeimos vasarnamiu?
– Karantino metu čia tris mėnesius praleidome. Važiuodavome į darbus iš Kačiūniškių. Dabar kartais savaitgaliais atvykstame. Nedaug čia daiktų turime. Kostiumą dar vieną kabantį gal ir rasčiau.
– O kaip jūsų vaikai žvelgia į šį turtą? Norėtų kada perimti, čia gyventi?
– Sūnūs nekomentuoja, netrukdo, padeda. O marčios sakė: „Faina čia, gimtadienį darysime, ir tą darysime“. Nori čia ir Naujuosius metus sutikti. Bet toli. Vičiūnuose vienas šalia kito – mes ir sūnų šeimos – gyvename, arčiau ten grįžti po šventės į namus. Nelendame su Loreta į vaikų asmeninį gyvenimą. Jie ateina dažnai, bet ateina pasikalbėti apie darbą.
– Ar dažnai vaikai palieka anūkus padaboti?
– Ne, vieni per maži dar, kiti – jau per dideli.
– Pakalbėkime apie nemalonius dalykus – kovą su paveldosaugininkais. Kultūros paveldo departamentas pripažino, kad dėl Kačiūniškės dvaro teritorijoje nugriautų pastatų – apkalbėto svirno ir tvarto – valstybė patyrė 34 tūkst. eurų žalą. Ši iki šiol neatlyginta. Neaišku, ar bus vykdomi ir statybos inspekcijos griežti nurodymai, susiję su, specialistų nuomone, savavališkai rekonstruotų dvaro rūmų pastato remontu. Paveldosauga jau kreipėsi į teismą dėl neatlygintos žalos išsiieškojimo į valstybės biudžetą?
– Nėra teisinių dalykų, viskas formaliai vyksta. Pandemija dabar. Galima dar kažkiek pasibylinėti. Ta žala priskaičiuota ne man. Žinoma, tam žmogui – darbų vykdytojui (darbus atliko „Vičiūnų“ įmonė), kuriam ji paskaičiuota, ši suma būtų per daug. Neadekvatu už sugriuvusį daiktą tiek mokėti. Jei reiktų mokėti, aš apmokėčiau. Aš kaltas, kad tas žmogus papuolė į tokią situaciją. Vienareikšmiškai. Kaltas, kad pasitikėjau valdininkais, jų žodžiu. Kreipėmės į juos prieš viską atlikdami. Nemažai dalykų atkurta juk, daryta dėl paveldo, o paveldas ir yra ta razinka, kuri viską tempia. Jei toks namas būtų, kaip tas, kaimynų, stovintis kieme, niekam nebūtų įdomu, niekam nebūtų kliuvę. Tikrai pasibylinėsime, yra daug neadekvatumo.
Aš kaltas, kad tas žmogus papuolė į tokią situaciją.
– Įsivaizduokime, jei čia būtų buvęs ne saugomas objektas, kaip kitaip jį būtumėte atkūrę?
– Viską ir norėjome padaryti taip, kaip buvo anksčiau. Nebuvo taip lengva atkurti akmeninę terasą. Nebuvo lengva surasti, kas jas tokias daro. Manau, kad Kaune tik vienas žmogus tėra. Žinau, kaip Kauno savivaldybės statybininkai ieškojo, kas vienai mokyklai padarys terasą. Kai išgirdau pirmą kartą kainą, maniau, žmonės skaičių nepažįsta, bet kai pamatai, kiek yra darbo įdėta, supranti, už ką tiek moki.
– Kokiu tikslu pasikvietėte į svečius vienuoles benediktines?
– Žinojau, kad čia yra buvę jų namai. Nemažai bendrauta su benediktinėmis, žinojome, kad nori atvažiuoti apsižiūrėti, kaip atkurta viskas. Tai ir įvyko. Tai buvo planuota.
– Kryžių savo valdose šiemet pastatėte taip pat turėdami tikslą priminti, kam šis kompleksas anksčiau priklausė?
– Tai jau antras mano pastatytas kryžius. Vienas yra Vičiūnuose. Ten yra ir koplytstulpis, kurio pastatymu rūpinosi amžinatilsį mano žmona. Tai yra lietuvių menas. Aš niekuomet nepraeinu pro kryžių, koplytstulpį, kuris stovi prie keliuko, vidury lauko – jis kažką reiškia.
– Tikėtina, kad dar imsitės statybų? Galvojate apie, pavyzdžiui, sodybą kitame Lietuvos kampelyje?
– Ne, norėčiau vėl grįžti prie fabrikų (nusijuokė).
– O čia, Kačiūniškėse, yra dar galimybių plėsti sklypo ribas? Išpirkti daugiau žemių?
– Užtenka. Tikrai nereikia.
– Pasisodinti nieko nesinori?
– Čia daugiausiai auga pušys. Pasodinome 40 jų. Po 3-4 metų bus tikras grožis. Taip pat pasodinome teritorijoje 3 sakuras ir ąžuolą.
