Registrų centro duomenimis, 2017 metais parduoti 10372 nekilnojamojo turto objektai – 6 proc. mažiau nei 2016 metais. Vilniuje apie 34 proc. visų sandorių teko naujos, 1–2 metų senumo statybos butams, o likę du trečdaliai – senos, iki 2015 metų statybos butams.
Dažniausiai 1–2 metų senumo butai parduodami iš nekilnojamojo turto plėtotojų, o likę – antrinėje rinkoje. 2017 metų pabaigoje Vilniuje buvo apie 222,5 tūkst. butų iki 2015 metų statybos, tad bendras šios rinkos likvidumas siekė apie 3,1 proc.
„70 proc. visų sandorių antrinėje rinkoje teko senos statybos butams, kurie pastatyti iki 1990 metų. Iki 1990 metų statytus butus parduoti buvo palyginti gerokai lengviau. Atsižvelgiant į tai, kiek tokio būsto apskritai yra sostinėje ir kiek sudaryta sandorių, gaunamas 3,4 proc. likvidumo rodiklis, kuris šiek tiek viršija antrinės rinkos vidurkį. O 2006–2015 metų statybos butų pardavimo ir fondo santykis sudarė apie 2,5 proc.“, – teigė A.Antanavičius.
Pirmauja trys rajonai
Pernai daugiausia butų parduota trijuose rajonuose – Naujamiestyje, Pašilaičiuose ir Pilaitėje. Iš viso čia parduoti 2859 butai – tai yra 27,5 proc. visų praėjusiais metais sudarytų butų sandorių sostinėje.
„Naujamiestis lyderiauja tiek pagal bendras sandorių apimtis, tiek ir pagal sandorius antrinėje rinkoje, o tai rodo, kad šis mikrorajonas butų pirkėjams yra visapusiškai patrauklus. Labai geras Pilaitės sandorių aktyvumas buvo palaikomas tik dėl naujų statybų, kadangi registruoti naujos statybos pirkimo-pardavimo sandoriai sudarė apie 73 proc. visų praėjusių metų Pilaitės butų sandorių“, – sakė A.Antanavičius.
Pernai Naujamiesčio antrinėje rinkoje parduota 660 butų – tai 9,7 proc. visų sandorių Vilniuje. Tačiau iki 2015 metų statybos butų šiam mikrorajonui tenka tik apie 7 proc.
„Naujamiesčiui pernai teko gerokai daugiau sandorių, nei priklausytų pagal turimą būsto kiekį. Antroje vietoje – šiaurinė Naujininkų dalis (Naujamiesčio kaimynystė). Po to Senamiestis, Žvėrynas. Pagal šį rodiklį lyderiaujantys mikrorajonai aiškiai rodo, kad žmonės pernai buvo nusiteikę pirkti būstą centrinėje miesto dalyje“, – tikino A.Antanavičius.
Tačiau likę rajonai Vilniuje 2017 metais sulaukė palyginti mažesnio pirkėjų dėmesio.
Daugiau pardavimų – didesnės kainos
Anot A.Antanavičiaus, butų sandorių ir fondo santykis leidžia daryti prielaidas apie kainų lygio pagrįstumą.
Rajonuose, kuriuose pardavimų 1000-iui butų tenka palyginti daugiau, yra potencialo teigiamam kainų pokyčiui arba didesniam likvidumui, todėl, net ir įsivyravus neigiamiems veiksniams rinkoje, šie mikrorajonai turėtų būti atsparesni.
„Kita vertus, mikrorajonai, kurie 2017 metais sulaukė palyginti mažesnio pirkėjų dėmesio, nei turėtų pagal turimą būsto kiekį, signalizuoja, kad juose greičiausiai kainos pasiekė nelabai adekvatų lygį, dėl ko potencialūs pirkėjai nebeskuba pirkti arba apskritai renkasi kitus mikrorajonus. Dėl to neigiamą rodiklį turinčiuose mikrorajonuose kainų augimo potencialas labai abejotinas, nes parduoti butus tokiuose mikrorajonuose bus sudėtingiau, vadinasi, daug didesnė tikimybė, kad pardavėjai turės peržiūrėti prašomas kainas pirkėjų naudai“, – komentavo analitikas.
Seni butai brango labiau
Registrų centro duomenimis, nuo 2012 metų pabaigos iki 2017 III ketvirčio Vilniuje butai vidutiniškai pabrango 37 proc. Senos ir naujos statybos butų kainos Vilniuje absoliučiais skaičiais judėjo tolygiai – per paskutinius 5 metus pabrango maždaug 300–350 eurų už kv. m, tačiau šiuose segmentuose stebimi skirtingi pokyčiai. Žvelgiant į procentinę išraišką, senų, iki 1990 metų statytų, butų kainos per šį laikotarpį augo 40 proc., o naujų – apie 23 proc.
„Vadinasi, tie, kas pakilimo pradžioje investavo į senos statybos butus, išlošė beveik dvigubai. Visgi reikia turėti omenyje, kad, prasidėjus kainų mažėjimui, senos statybos butai pigs taip pat sparčiau nei naujos. Blėstant kainų augimo potencialui ir stiprėjant korekcinėms nuotaikoms, parduoti senos statybos butus ir užfiksuoti pelną, tikriausiai, būtų vienas geresnių sprendimų“, – apibendrino A.Antanavičius.
